Konsistorija (lot. consistorium – pasitarimo vieta, taryba) yra terminas, vartojamas įvairiose krikščioniškose tradicijose, apibūdinantis tam tikrą bažnytinį valdymo organą arba susirinkimą. Jos reikšmė priklauso nuo konteksto ir konkrečios bažnyčios tradicijos.
1. Katalikų Bažnyčioje
Konsistorija Katalikų Bažnyčioje yra kardinolų susirinkimas, kuriam pirmininkauja popiežius. Šie susirinkimai sprendžia svarbius Bažnyčios klausimus, tokius kaip tikėjimo doktrina, bažnytinė drausmė ar administraciniai reikalai. Konsistorijos gali būti:
- Ypatingosios (extraordinary): skirtos spręsti itin svarbius Bažnyčios gyvenimo klausimus, dažnai dalyvauja visi kardinolai.
- Paprastosios (ordinary): dažniausiai ceremonialios, pavyzdžiui, naujų kardinolų skyrimo ar šventųjų kanonizacijos proga.
Istorijoje konsistorijos buvo rengiamos nuo IX a., o jų reikšmė ypač išaugo viduramžiais, kai jos sprendė tiek vidaus, tiek užsienio politikos klausimus Bažnyčios valstybėje. Šiandien jos dažniausiai vyksta Vatikane, Apaštalų rūmuose, ir gali būti viešos arba slaptos.
2. Protestantų Bažnyčiose
Protestantiškose tradicijose, ypač Evangelikų Liuteronų ir Evangelikų Reformatų Bažnyčiose, konsistorija yra vykdomoji administracinė institucija, renkama sinodo (aukštesnio bažnytinio susirinkimo) ir veikianti tarp sinodo posėdžių. Jos funkcijos apima:
- Parapijų turto valdymą.
- Dvasininkų skyrimą į parapijas.
- Liturgijos nustatymą.
- Dvasininkų ir tikybos mokytojų švietimo programų sudarymą.
Pavyzdžiui, Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčioje konsistoriją sudaro 8 nariai (kunigai ir pasauliečiai), vadovaujami prezidento (pasauliečio) ir viceprezidento (dvasininko). Konsistorija gali šaukti neeilinius sinodo suvažiavimus ar net išreikšti nepasitikėjimą generaliniam superintendentui, tačiau galutinius sprendimus priima sinodas.
3. Stačiatikių Bažnyčioje
Stačiatikių tradicijoje, ypač carinėje Rusijoje (1744–1905), konsistorija buvo vyskupijos įstaiga, pavaldi arkivyskupui. Ji vykdė:
- Administracines funkcijas (pvz., dokumentų tvarkymą).
- Bažnytinio teismo funkcijas (pvz., nagrinėjo dvasininkų drausmės ar pasauliečių santuokos klausimus).
Konsistorija buvo atsakinga už vyskupijos valdymą ir religinio gyvenimo priežiūrą.
4. Istorinis kontekstas
Iš pradžių terminas „konsistorija“ kilo iš Senovės Romos, kur jis reiškė imperatoriaus tarybą, atsakingą už įstatymų leidybą. Krikščionybėje šis terminas buvo pritaikytas įvairiems bažnytiniams susirinkimams ar institucijoms. Pavyzdžiui, Prūsijoje nuo XVII a. konsistorijos buvo svarbūs liuteronų Bažnyčios valdymo organai, atsakingi už pastoracinį darbą, dvasininkų rengimą ir parapijų organizavimą.
5. Konsistorijos reikšmė Lietuvoje
Lietuvoje konsistorijos istoriškai buvo svarbios tiek katalikų, tiek protestantų, tiek stačiatikių bendruomenėse:
- Katalikų Bažnyčioje: konsistorija dažnai siejama su vyskupo kurija arba bažnytiniu teismu, kuris nagrinėjo dvasinius ir administracinius klausimus.
- Evangelikų Liuteronų Bažnyčioje: po 1918 m. atkūrus Lietuvos Respubliką, buvo įsteigta savarankiška konsistorija, tvarkiusi bažnyčios reikalus, pvz., kunigų skyrimą ar parapijų steigimą. Sovietmečiu konsistorijos veikla buvo ribota, tačiau 1955 m. Kretingoje įvyko pirmasis pokarinis sinodas, išrinkęs naują konsistoriją.
- Evangelikų Reformatų Bažnyčioje: konsistorija aktyviai veikia ir šiandien, pavyzdžiui, 2018 m. ji svarstė Reformatų skvero Vilniuje atkūrimo projektą, pabrėždama reformatų paveldo išsaugojimo svarbą.
6. Konsistorija ir konsistorius
Kartais painiojamas terminas „konsistorius“, kuris dažniausiai reiškia bažnytinį teismą, ypač Katalikų Bažnyčioje (pvz., vyskupo teismas). Konsistorija yra platesnis terminas, apimantis ne tik teismo, bet ir valdymo ar susirinkimų funkcijas.
Konsistorija yra bažnytinė institucija arba susirinkimas, kurio forma ir funkcijos skiriasi priklausomai nuo krikščioniškos tradicijos. Katalikų Bažnyčioje tai popiežiaus vadovaujamas kardinolų susirinkimas, protestantų Bažnyčiose – administracinis organas, o stačiatikių tradicijoje – vyskupijos valdymo ir teismo įstaiga. Lietuvoje konsistorijos atliko svarbų vaidmenį formuojant bažnytinį gyvenimą, ypač protestantų bendruomenėse, ir išlieka aktualios iki šiol.