Teiginys „visi tikintys yra kunigai“ arba „visų tikinčiųjų kunigystė“ (priesthood of all believers) yra pagrindinė protestantizmo doktrina, pabrėžianti, kad kiekvienas krikščionis turi tiesioginį priėjimą prie Dievo be tarpininkų, tokių kaip kunigai ar hierarchinė Bažnyčia. Ši idėja, kilusi Reformacijos metu XVI a., ypač siejama su Martynu Liuteriu, kvestionavo Romos katalikų Bažnyčios autoritetą ir hierarchiją, teigdama, kad visi tikintys yra lygūs prieš Dievą ir gali atlikti dvasines funkcijas.
„Visų tikinčiųjų kunigystės“ idėja remiasi keliomis Naujojo Testamento ištraukomis, kurios pabrėžia tikinčiųjų dvasinę atsakomybę ir tiesioginį ryšį su Dievu:
- 1 Petro 2:9: „Bet jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventa tauta, Dievui skirta liaudis, kad skelbtumėte Jo nuostabius darbus, to, kuris jus pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“
Ši eilutė, remdamasi Senojo Testamento Izraelio kaip „kunigų karalystės“ (Iš 19:6) įvaizdžiu, taiko kunigystės idėją visai krikščionių bendruomenei. - Apreiškimo 1:6: „[Jėzus Kristus] padarė mus karaliais ir kunigais savo Dievui ir Tėvui.“
Ši eilutė pabrėžia, kad visi tikintys yra pašaukti tarnauti Dievui kaip kunigai. - Hebrajams 4:16: „Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę, padedančią sunkiu metu.“
Ši ištrauka rodo, kad tikintieji gali tiesiogiai kreiptis į Dievą, nereikalaujant tarpininkų.
Šios eilutės tapo pagrindu Reformacijos teologams, teigusiems, kad kunigystė nėra išskirtinė dvasininkų privilegija, o visuotinė tikinčiųjų pašaukimo dalis.
XVI a. Reformacijos metu Martynas Liuteris (1483–1546) iškėlė „visų tikinčiųjų kunigystės“ doktriną kaip atsaką Romos katalikų Bažnyčios hierarchijai, kuri pabrėžė kunigų tarpininkavimą tarp Dievo ir žmonių per sakramentus, ypač Mišias ir išpažintį. Liuteris savo veikale Apie krikščionio laisvę (1520) teigė:
„Kiekvienas krikščionis yra kunigas, pašventintas per krikštą, ir turi teisę skelbti Dievo žodį.“ (Apie krikščionio laisvę, 1520)
Liuteris kritikavo Bažnyčios praktikas, tokias kaip indulgencijų pardavimas ir dvasininkų išskirtinumas, teigdamas, kad visi tikintys yra lygūs prieš Dievą ir gali skaityti Šventąjį Raštą, melstis bei tarnauti bendruomenei. Ši idėja buvo toliau plėtojama kitų reformatorių, tokių kaip Jonas Kalvinas ir Ulrichas Zwinglis, kurie pabrėžė bendruomenės vaidmenį ir asmeninę atsakomybę tikėjime.
„Visų tikinčiųjų kunigystė“ turi kelias pagrindines teologines implikacijas:
- Tiesioginis priėjimas prie Dievo: Doktrina teigia, kad kiekvienas tikintysis gali kreiptis į Dievą be kunigo tarpininkavimo, pabrėždama Jėzaus kaip vienintelio „vyriausiojo kunigo“ (Hbr 4:14) vaidmenį.
- Lygybė tikinčiųjų tarpe: Ji panaikina dvasinę hierarchiją, teigdama, kad visi krikščionys, nepriklausomai nuo socialinio statuso ar profesijos, yra pašaukti tarnauti Dievui.
- Visuotinė atsakomybė: Tikintieji yra raginami aktyviai dalyvauti dvasiniame gyvenime – skelbti Evangeliją, melstis už kitus ir tarnauti bendruomenei, o ne pasikliauti tik dvasininkais.
- Šventojo Rašto svarba: Doktrina skatino Biblijos skaitymą ir aiškinimą tarp paprastų tikinčiųjų, kas paskatino Šventojo Rašto vertimus į tautines kalbas ir masinį švietimą.
Ši koncepcija turėjo ne tik teologinį, bet ir socialinį poveikį, skatindama demokratinius idealus ir asmens autonomiją, ypač protestantų bendruomenėse.
Reformacijos poveikis
„Visų tikinčiųjų kunigystė“ tapo protestantizmo pagrindu, įkvėpdama įvairias denominacijas, tokias kaip liuteronai, kalvinistai, anabaptistai ir vėliau baptistai. Ji paskatino:
- Biblijos vertimus: Liuterio vokiškas Biblijos vertimas (1534) padarė Šventąjį Raštą prieinamą paprastiems žmonėms.
- Bažnyčios struktūros pokyčius: Daugelyje protestantų bendruomenių buvo sumažintas dvasininkų autoritetas, pabrėžiant bendruomenės vaidmenį pamaldose.
- Laiskojo tikėjimo judėjimus: Anabaptistai ir kitos radikalios grupės interpretavo doktriną kaip visišką dvasininkų atmetimą, pabrėždamos tiesioginį Šventosios Dvasios vadovavimą.
Šiuolaikinis kontekstas
XX–XXI a. „visų tikinčiųjų kunigystės“ idėja išlieka aktuali, ypač evangeliškose ir charizmatinėse bendruomenėse, kurios pabrėžia asmeninį tikėjimą ir bendruomeninį tarnavimą. Katalikų Bažnyčia, paveikta Vatikano II susirinkimo (1962–1965), taip pat pripažino „bendrąją tikinčiųjų kunigystę“ (lot. sacerdotium commune), tačiau išlaikė skirtumą tarp šios ir hierarchinės kunigystės (sacerdotium ministeriale). Katalikų Bažnyčios katekizmas (1992) teigia:
„Visi pakrikštytieji dalyvauja Kristaus kunigystėje, bet kunigų tarnystė yra išskirtinė.“ (Katekizmas, 1547)
Šiuolaikinės diskusijos apie doktriną apima klausimus apie moterų ordinaciją, dvasininkų vaidmenį ir Bažnyčios demokratizaciją.
Istorijos apie „visų tikinčiųjų kunigystę“
Liuterio disputas Vitenberge
1520 m. Martynas Liuteris, viešai paskelbęs „visų tikinčiųjų kunigystės“ idėją, Vitenberge vedė disputą su katalikų teologais, teigdamas, kad kiekvienas krikščionis turi teisę aiškinti Šventąjį Raštą. Jo pamokslai įkvėpė vietos bendruomenę aktyviau dalyvauti pamaldose, o vienas parapijietis vėliau užrašė:
„Liuteris mus išmokė, kad Dievas girdi kiekvieno maldą, o ne tik kunigo.“ (perpasakota pagal XVI a. Vitenbergo kronikas)
Ši istorija iliustruoja, kaip doktrina įgalino paprastus tikinčiuosius ir paskatino religinę reformą.
Anabaptistų persekiojimas
XVI a. anabaptistai, radikaliai interpretavę „visų tikinčiųjų kunigystę“, atmetė dvasininkų autoritetą ir pabrėžė tiesioginį bendruomenės ryšį su Dievu. Dėl šių pažiūrų jie buvo persekiojami tiek katalikų, tiek protestantų. 1527 m. Ciuriche anabaptistų lyderis Felixas Manzas buvo nuskandintas už savo mokymą, kad „kiekvienas tikintysis yra kunigas“. Vietos magistratas teigė:
„Jų mokymas griauna Bažnyčios tvarką ir kelia chaosą.“ (perpasakota pagal Ciuricho archyvus)
Ši istorija atskleidžia doktrinos keliamus iššūkius ir radikalių interpretacijų kainą.
Citatos
- „Kiekvienas krikščionis yra kunigas, pašventintas per krikštą, ir turi teisę skelbti Dievo žodį.“ (Martynas Liuteris, Apie krikščionio laisvę, 1520)
- „Bet jūs esate karališkoji kunigystė, šventa tauta, Dievui skirta liaudis.“ (1 Petro 2:9)
- „Visi pakrikštytieji dalyvauja Kristaus kunigystėje, bet kunigų tarnystė yra išskirtinė.“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1547)
- „Visų tikinčiųjų kunigystė reiškia, kad kiekvienas krikščionis yra pašauktas tarnauti Dievui ir artimui.“ (Jonas Kalvinas, Krikščioniškojo tikėjimo institucijos, 1559)
- „Doktrina apie visuotinę kunigystę išlaisvina tikinčiuosius iš dvasinės vergovės.“ (Philip Melanchthon, Augsburgo išpažinimas, 1530)
„Visų tikinčiųjų kunigystės“ doktrina, kilusi iš Reformacijos ir pagrįsta Biblijos tekstais, tokių kaip 1 Petro 2:9, pakeitė krikščionybės supratimą, pabrėždama tiesioginį tikinčiųjų ryšį su Dievu, jų lygybę ir atsakomybę. Martyno Liuterio ir kitų reformatorių darbai, skatinę šią idėją, sumažino dvasininkų autoritetą, paskatino Biblijos prieigą ir padėjo pagrindą demokratiniams idealams. Istorijos apie Liuterio disputus ir anabaptistų persekiojimą iliustruoja doktrinos įtaką ir iššūkius. Ši koncepcija išlieka aktuali, skatindama tikinčiuosius aktyviai dalyvauti dvasiniame gyvenime ir kvestionuoti hierarchinį autoritetą, kartu išlaikant teologinę įtampą tarp visuotinės ir hierarchinės kunigystės.