Karlas Marksas (1818–1883) – vokiečių filosofas, ekonomistas ir revoliucionierius, marksizmo ideologijos kūrėjas, geriausiai žinomas dėl savo veikalų Kapitalas (Das Kapital) ir Komunistų partijos manifestas (kartu su Frydrichu Engelsu). Jis religiją vadino „liaudies opijumi“, teigdamas, kad ji yra valdančiųjų klasės priemonė, naudojama nuslopinti socialinį nepasitenkinimą ir išlaikyti darbininkų klasės paklusnumą.
Karlas Heinrichas Marksas gimė 1818 m. gegužės 5 d. Tryre, Prūsijos karalystėje (dabartinė Vokietija), pasiturinčioje, bet ne aristokratiškoje šeimoje. Jo tėvas Heinrichas Marksas buvo teisininkas, kilęs iš žydų šeimos, tačiau atsivertęs į liuteronybę prieš Karlo gimimą, kad išvengtų antisemitinių apribojimų. Karlas augo intelektualioje aplinkoje, o jo tėvas skatino domėjimąsi Apšvietos idėjomis.
1835 m. Marksas pradėjo studijuoti teisę Bonoje, vėliau persikėlė į Berlyno universitetą, kur susidomėjo filosofija, ypač Georgo Vilhelmo Frydricho Hėgelio idėjomis. Berlyne jis prisijungė prie jaunųjų hėgelininkų (Junghegelianer), kurie kritikavo religiją ir Prūsijos autoritarizmą. 1841 m. Marksas apsigynė daktaro disertaciją Jenos universitete apie graikų filosofų Epikūro ir Demokrito materializmą, tačiau dėl radikalių pažiūrų negavo akademinės pozicijos.
1842 m. Marksas tapo laikraščio Rheinische Zeitung redaktoriumi Kelne, kur rašė apie socialines ir ekonomines problemas, tačiau laikraštis buvo uždarytas 1843 m. dėl cenzūros. Tais pačiais metais jis vedė Jenny von Westphalen, aristokratų šeimos dukterį, su kuria susilaukė septynių vaikų, iš kurių tik trys išgyveno iki pilnametystės.
1843 m. Marksas persikėlė į Paryžių, kur susipažino su Frydrichu Engelsu, tapusiu jo artimu bendražygiu ir finansiniu rėmėju. Paryžiuje Marksas plėtojo savo materialistinę istorijos teoriją, paveiktą Liudviko Fojerbacho ir Hėgelio dialektikos. 1845 m. jis buvo ištremtas iš Prancūzijos ir apsigyveno Briuselyje, kur kartu su Engelsu parašė Komunistų partijos manifestą (1848), raginantį darbininkų klasę sukilti prieš kapitalizmą.
1849 m. Marksas persikėlė į Londoną, kur praleido likusį gyvenimą. Ten jis rašė savo pagrindinį veikalą Kapitalas (pirmasis tomas išleistas 1867 m.), analizuodamas kapitalizmo ekonomiką. Londone Marksas gyveno skurde, dažnai priklausydamas nuo Engelso paramos, ir kentėjo dėl sveikatos problemų, įskaitant kepenų ligą ir depresiją.
Marksas aktyviai dalyvavo Pirmojo internacionalo (1864–1876) veikloje, siekdamas suvienyti darbininkų judėjimus. Po žmonos Jenny mirties 1881 m. ir dukters Jenny Longuet mirties 1883 m. jo sveikata smarkiai pablogėjo. Karlas Marksas mirė 1883 m. kovo 14 d. Londone, būdamas 64 metų, palikdamas nebaigtus Kapitalo tomus, kuriuos vėliau redagavo Engelsas. Jo idėjos tapo marksizmo pagrindu, įkvėpdamos revoliucijas ir socialinius pokyčius XX a.
Markso požiūris į religiją
Markso požiūris į religiją buvo materialistinis, paveiktas Fojerbacho idėjų, tačiau orientuotas į socialines ir ekonomines religijos funkcijas. Jo garsiausias teiginys apie religiją kaip „liaudies opijų“ išsakytas 1844 m. veikale Hėgelio teisės filosofijos kritikos įvadas (Zur Kritik der Hegelschen Rechtsphilosophie). Jo pagrindiniai teiginiai apie religiją:
1. Religija kaip liaudies opijus
Marksas teigė, kad religija yra valdančiųjų klasės įrankis, naudojamas nuraminti darbininkų klasės nepasitenkinimą ir pateisinti socialinę nelygybę. Jo garsioji citata yra dalis platesnio konteksto:
„Religija yra liaudies opijus. Ji yra širdis beširdžiame pasaulyje, siela be sielos sąlygose.“ (Hėgelio teisės filosofijos kritikos įvadas)
Marksas nelygino religijos su narkotiku tiesiogiai, bet pabrėžė, kad ji veikia kaip paguoda, slopinanti socialinį protestą. Religija, anot jo, siūlo iliuzinį laimės pažadą pomirtiniame gyvenime, taip nukreipdama dėmesį nuo realių ekonominių ir socialinių problemų.
2. Religija kaip ideologija
Marksas laikė religiją ideologine struktūra, kuri pateisina esamą socialinę tvarką. Pavyzdžiui, krikščioniškos doktrinos apie paklusnumą valdžiai (Rom 13:1) ar kentėjimų šventumą buvo naudojamos įtikinti darbininkus priimti savo išnaudojimą. Jis rašė:
„Religija yra valdančiųjų idėjų atspindys, pateikiamas kaip dieviška tiesa.“ (Vokiečių ideologija, 1846)
Anot Markso, religija kyla iš materialinių sąlygų – skurdo, nelygybės, išnaudojimo – ir išnyks, kai šios sąlygos bus pašalintos per socialistinę revoliuciją.
3. Religijos kilmė
Marksas, sekdamas Fojerbachą, teigė, kad religija yra žmogaus susvetimėjimo forma, kai žmonės savo socialinius ir emocinius poreikius projektuoja į dieviškąją būtybę. Tačiau skirtingai nei Fojerbachas, kuris akcentavo psichologinius aspektus, Marksas pabrėžė ekonominį pagrindą:
„Religija kyla iš žmogaus kančios materialiniame pasaulyje, kur jis jaučiasi bejėgis.“ (Ekonominiai ir filosofiniai rankraščiai, 1844)
Jis tikėjo, kad panaikinus kapitalistinę sistemą, religija praras savo reikšmę, nes žmonės nebeturės poreikio ieškoti paguodos iliuzijose.
4. Religijos kritika ir revoliucija
Marksas ragino ne tik kritikuoti religiją, bet ir keisti socialines sąlygas, kurios ją kursto. Jo požiūriu, religijos kritika yra tik pirmas žingsnis link platesnės visuomenės transformacijos. Hėgelio teisės filosofijos kritikos įvade jis rašė:
„Religijos kritika yra visos kritikos pradžia, nes ji atskleidžia žmogaus susvetimėjimą.“ (Hėgelio teisės filosofijos kritikos įvadas)
Marksas nematė religijos kaip pirminės problemos, bet kaip simptomo, kurį reikia pašalinti sprendžiant ekonomines ir socialines priežastis.
Istorijos apie Marksą
Manifestas ir 1848 m. revoliucija
1848 m. Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas paskelbė Komunistų partijos manifestą, kuris tapo įkvėpimu revoliucijoms visoje Europoje. Nors Marksas tiesiogiai nedalyvavo sukilimuose, jo idėjos apie klasių kovą ir religijos kaip „liaudies opijaus“ kritiką įkvėpė darbininkų judėjimus. Paryžiaus darbininkai, skaitydami Manifestą, citavo Markso žodžius:
„Darbininkai neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines.“ (Komunistų partijos manifestas)
Ši istorija rodo Markso įtaką formuojant revoliucinį sąmoningumą ir jo religijos kritikos reikšmę socialiniams pokyčiams.
Skurdas Londone
Londone Marksas ir jo šeima gyveno dideliame skurde, dažnai neturėdami pinigų maistui ar būstui. 1850-aisiais trys jo vaikai mirė dėl prastų gyvenimo sąlygų, o Marksas kentėjo nuo depresijos. Nepaisydamas asmeninių sunkumų, jis tęsė darbą prie Kapitalo, rašydamas Engelsui:
„Jei ne mano tikėjimas žmonijos ateitimi, давно бы уже сдался.“ („Seniai būčiau pasidavęs.“, laiškas Engelsui, 1855)
Ši istorija atskleidžia Markso atsidavimą savo idėjoms, nepaisant asmeninių tragedijų, ir jo religijos kaip paguodos atmetimą.
Citatos
- „Religija yra liaudies opijus. Ji yra širdis beširdžiame pasaulyje, siela be sielos sąlygose.“ (Hėgelio teisės filosofijos kritikos įvadas, 1844)
- „Religijos kritika yra visos kritikos pradžia, nes ji atskleidžia žmogaus susvetimėjimą.“ (Hėgelio teisės filosofijos kritikos įvadas)
- „Religija yra valdančiųjų idėjų atspindys, pateikiamas kaip dieviška tiesa.“ (Vokiečių ideologija, 1846)
- „Religija kyla iš žmogaus kančios materialiniame pasaulyje, kur jis jaučiasi bejėgis.“ (Ekonominiai ir filosofiniai rankraščiai, 1844)
- „Darbininkai neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines.“ (Komunistų partijos manifestas, 1848)
Markso teiginys, kad religija yra „liaudies opijus“, buvo revoliucingas, nes jis susiejo religiją su socialinėmis ir ekonominėmis struktūromis, parodydamas, kaip ji naudojama pateisinti išnaudojimą. Jo idėjos paveikė marksizmą, socializmą ir šiuolaikinę sociologiją, ypač religijos kaip ideologijos analizę. Istorijos apie Manifestą ir jo skurdą Londone atskleidžia jo įtaką ir asmeninius iššūkius. Markso palikimas išlieka aktualus, skatindamas kritiškai vertinti religijos vaidmenį visuomenėje ir siekti socialinio teisingumo per materialinių sąlygų keitimą.