Celsas (II a. po Kr.) buvo graikų filosofas, vienas pirmųjų žinomų krikščionybės kritikų, kurio veikalas Tikrasis žodis (Alēthēs Logos) tapo svarbiu ankstyvosios krikščionybės oponentų tekstu. Jis kritikavo krikščionybę kaip neišsilavinusių, paprastų žmonių religiją, laikydamas ją iracionalia ir pavojinga Romos visuomenei. Jo argumentams atsakė krikščionių apologetas Origenas savo veikale Prieš Celsą (Contra Celsum), kuris išsaugojo daugumą Celsaus idėjų.
Apie Celsaus gyvenimą žinoma labai nedaug, nes jo raštai neišliko originalo forma, o informacija apie jį daugiausia gaunama iš Origeno Prieš Celsą ir kitų antrinių šaltinių. Manoma, kad Celsas gyveno II a. viduryje, tikėtina, apie 150–180 m. po Kr., Romos imperijoje, galimai Aleksandrijoje arba kitame intelektualiniame centre. Jis buvo graikų filosofas, greičiausiai artimas platonizmui, tačiau jo mintyse jaučiama ir stoikų bei epikūristų įtaka. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad jis galėjo būti viduriniosios platonizmo mokyklos narys, tačiau tikslios jo filosofinės priklausomybės nežinoma.
Celsas buvo išsilavinęs Romos pilietis, gerai susipažinęs su graikų filosofija, literatūra ir religinėmis tradicijomis, įskaitant judaizmą ir ankstyvąją krikščionybę. Jo veikalas Tikrasis žodis, parašytas apie 177–180 m., buvo skirtas demaskuoti krikščionybės, kaip jis manė, klaidingumą ir parodyti jos nesuderinamumą su graikų-romėnų kultūra. Nors pats veikalas neišliko, Origenas cituoja dideles jo dalis, leisdamas mums rekonstruoti Celsaus argumentus.
Apie Celsaus asmeninį gyvenimą ar mirtį nėra patikimų duomenų. Jo vardas (Celsus) buvo įprastas Romos imperijoje, todėl sunku atsekti jo kilmę ar socialinį statusą. Kai kurie mokslininkai spėja, kad jis galėjo būti susijęs su Romos valdžia ar intelektualine elite, nes jo kritika atspindi rūpestį imperijos stabilumu.
Celsaus požiūris į krikščionybę
Celsaus kritika krikščionybei buvo intelektuali, pagrįsta filosofiniais, socialiniais ir religiniais argumentais. Jis laikė krikščionybę grėsme tradicinei Romos tvarkai ir graikų-romėnų kultūrai. Jo pagrindiniai teiginiai apie krikščionybę gali būti suskirstyti į kelias temas:
1. Krikščionybė kaip neišsilavinusių žmonių religija
Celsas teigė, kad krikščionybė traukia tik neišsilavinusius, paprastus žmones – vergus, moteris, vaikus ir žemesniųjų klasių atstovus. Jis laikė krikščionių mokymus iracionaliais, nes jie remiasi tikėjimu, o ne filosofiniu samprotavimu. Origenas cituoja Celsaus žodžius:
„Krikščionys sako: ‘Netirk, tik tikėk!’ Jie traukia tik kvailius, vergus, moteris ir vaikus.“ (Origenas, Prieš Celsą, 3.44)
Celsas manė, kad krikščionybė vengia intelektualinio tyrimo, o jos mokymai yra pernelyg paprasti, palyginti su sudėtingomis graikų filosofinėmis sistemomis, tokiomis kaip platonizmas ar stoicizmas.
2. Krikščionybės ir judaizmo nesuderinamumas
Celsas kritikavo krikščionybę kaip iškraipytą judaizmo atšaką. Jis teigė, kad krikščionys atmeta daugelį žydų įstatymų, tačiau vis tiek remiasi jų Šventuoju Raštu, kas, jo manymu, yra nenuoseklu. Jis taip pat tyčiojosi iš Jėzaus, vadindamas jį „burtininku“ ir „apgaviku“, kurio stebuklai buvo tik triukai. Celsas rašė:
„Jėzus buvo tik žmogus, kurio stebuklai – tai apgavystės, o jo prisikėlimas – išgalvota pasaka.“ (Origenas, Prieš Celsą, 2.55)
Jis taip pat kritikavo krikščionių tikėjimą vienu Dievu kaip pernelyg ribotą, palyginti su graikų politeizmu, kuris, jo manymu, geriau atspindėjo kosminę įvairovę.
3. Krikščionybė kaip grėsmė Romos imperijai
Celsas laikė krikščionybę socialiai ir politiškai pavojinga, nes krikščionys atsisakydavo garbinti imperatorių ar dalyvauti tradicinėse Romos religinėse apeigose. Jis teigė, kad jų lojalumas „dangaus karalystei“ kelia grėsmę imperijos vienybei. Celsas rašė:
„Jei visi taptų krikščionimis, imperija žlugtų, nes niekas neaukotų dievams, kurie saugo mūsų tvarką.“ (Origenas, Prieš Celsą, 8.68)
Jis ragino krikščionis prisitaikyti prie Romos religinių praktikų, kad išlaikytų visuomenės stabilumą.
4. Filosofinis pranašumas
Celsas laikė graikų filosofiją, ypač platonizmą, pranašesne už krikščionybę. Jis teigė, kad daugelis krikščionių idėjų, tokių kaip sielos nemirtingumas ar moralė, buvo pasiskolintos iš graikų filosofų, tačiau pateiktos prastesne forma. Jis rašė:
„Krikščionys perima Platono idėjas, bet jas iškraipo, pridėdami kvailus mitus.“ (Origenas, Prieš Celsą, 6.12)
Celsas ragino krikščionis priimti graikų filosofiją, o ne „barbariškus“ mokymus, kurie, jo manymu, kilo iš žydų tradicijos.
Origeno atsakymai
Origenas, žymus III a. krikščionių teologas, atsakė į Celsaus kritiką savo veikale Prieš Celsą (apie 248 m.), kuris yra vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės apologetinių tekstų. Origeno atsakymai buvo pagrįsti tiek filosofiniais, tiek teologiniais argumentais:
- Intelektualinis krikščionybės pagrindas: Origenas atmetė Celsaus teiginį, kad krikščionybė skirta tik neišsilavinusiems, pabrėždamas, kad krikščionių mokymai yra prieinami visiems, bet taip pat turi gilų filosofinį pagrindą. Jis rašė: „Krikščionybė yra išmintis, kurią Dievas atskleidžia ir paprastiems, ir išmokytiems.“ (Prieš Celsą, 3.45)
- Jėzaus dieviškumas: Origenas gynė Jėzaus stebuklus ir prisikėlimą, teigdamas, kad jie yra istoriniai faktai, patvirtinti apaštalų liudijimų. Jis atsakė: „Jėzaus gyvenimas ir darbai yra Dievo galios įrodymas, o ne apgavystės.“ (Prieš Celsą, 2.56)
- Krikščionybės universalumas: Origenas pabrėžė, kad krikščionybė yra universali religija, skirta visoms tautoms, o ne tik žydams ar graikams, ir kad jos moralė pranoksta graikų filosofiją. Jis teigė: „Krikščionybė moko mylėti visus žmones, o ne tik savo tautą, kaip daro graikai.“ (Prieš Celsą, 4.23)
- Lojalumas imperijai: Origenas pripažino, kad krikščionys negarbina imperatoriaus kaip dievo, bet teigė, kad jie meldžiasi už imperiją ir laikosi įstatymų, todėl nėra grėsmė. Jis rašė: „Mes meldžiamės už imperatorių, bet garbiname tik Dievą.“ (Prieš Celsą, 8.73)
Origeno atsakymai ne tik gynė krikščionybę, bet ir parodė, kad krikščionys gali diskutuoti su filosofais jų pačių kalba, taip stiprindami krikščionybės intelektualinį pagrindą.
Istorijos apie Celsų
Celsaus intelektualinis iššūkis
Celsaus Tikrasis žodis buvo vienas pirmųjų sistemingų krikščionybės kritikų veikalų, rodančių, kad jis rimtai studijavo krikščionių tekstus, įskaitant Evangelijas ir Septuagintą. Origenas pripažino Celsaus erudiciją, sakydamas:
„Celsas yra išmokytas žmogus, kuris žino mūsų Raštus geriau nei daugelis krikščionių.“ (Prieš Celsą, 1.12)
Ši istorija pabrėžia Celsaus intelektualinį sąžiningumą ir jo iššūkio svarbą, kuris paskatino krikščionis, kaip Origeną, kurti tvirtą apologetinę tradiciją.
Knygų deginimas
Pasak tradicijos, Celsaus knyga Tikrasis žodis buvo viešai sudeginta Atėnuose ar kitame Romos mieste kaip bedieviškas veikalas. Šis įvykis, nors ir nepatvirtintas istoriškai, atspindi Celsaus idėjų prieštaringumą. Jo kritika buvo tokia grėsminga, kad krikščionių bendruomenės siekė sunaikinti jo raštus, tačiau Origeno citatos išsaugojo jo mintis. Ši istorija rodo, kaip Celsaus idėjos buvo laikomos pavojingomis, bet kartu ir įtakingomis.
Celsaus citatos (per Origeną)
- „Krikščionys sako: ‘Netirk, tik tikėk!’ Jie traukia tik kvailius, vergus, moteris ir vaikus.“ (Prieš Celsą, 3.44)
- „Jėzus buvo tik žmogus, kurio stebuklai – tai apgavystės, o jo prisikėlimas – išgalvota pasaka.“ (Prieš Celsą, 2.55)
- „Jei visi taptų krikščionimis, imperija žlugtų, nes niekas neaukotų dievams.“ (Prieš Celsą, 8.68)
- „Krikščionys perima Platono idėjas, bet jas iškraipo, pridėdami kvailus mitus.“ (Prieš Celsą, 6.12)
Origeno atsakymai
- „Krikščionybė yra išmintis, kurią Dievas atskleidžia ir paprastiems, ir išmokytiems.“ (Prieš Celsą, 3.45)
- „Jėzaus gyvenimas ir darbai yra Dievo galios įrodymas, o ne apgavystės.“ (Prieš Celsą, 2.56)
- „Mes meldžiamės už imperatorių, bet garbiname tik Dievą.“ (Prieš Celsą, 8.73)
Celsaus Tikrasis žodis buvo vienas pirmųjų intelektualinių iššūkių krikščionybei, privertęs krikščionių teologus, tokius kaip Origenas, kurti argumentuotą atsaką. Jo kritika atskleidė Romos visuomenės susirūpinimą dėl krikščionybės plitimo ir parodė, kaip graikų filosofija buvo naudojama ginčams prieš naują religiją. Nors Celsaus idėjos buvo atmestos krikščionių, jos paskatino apologetinę tradiciją, kuri sustiprino krikščionybės intelektualinį pagrindą. Istorijos apie jo veikalą ir knygų deginimą iliustruoja jo įtaką ir prieštaringumą. Celsaus palikimas išlieka kaip ankstyvas racionalios religijos kritikos pavyzdys, skatinantis diskusijas apie tikėjimo ir proto santykį.