Protagoras (apie 490–420 m. pr. Kr.) – senovės Graikijos filosofas, vienas žymiausių sofistų, garsėjęs savo reliatyvizmo doktrina ir posakiu „Žmogus yra visų dalykų matas“. Jo mokymai apie žinojimą, etiką ir religiją buvo novatoriški, tačiau dėl skepticizmo dievų atžvilgiu jis susilaukė prieštaringų vertinimų.
Protagoras gimė apie 490 m. pr. Kr. Abdėroje, Trakijoje (dabartinė Šiaurės Graikija). Apie jo vaikystę žinoma nedaug, tačiau manoma, kad jis kilęs iš pasiturinčios šeimos, kuri suteikė jam galimybę mokytis. Jaunystėje Protagoras susidomėjo filosofija ir retorika, o jo talentas greitai iškėlė jį į sofistų – keliaujančių mokytojų, mokiusių iškalbos, politikos ir etikos – gretas. Abdėra taip pat buvo Demokrito, kito žymaus filosofo, gimtinė, ir tikėtina, kad Protagoras buvo susipažinęs su jo idėjomis apie atomizmą.
Protagoras buvo vienas pirmųjų profesionalų sofistų, už savo mokymus imdavęs nemažus honorarus. Jis keliavo po Graikijos polius, mokydamas jaunus vyrus, dažniausiai aristokratus, kaip efektyviai diskutuoti, valdyti valstybę ir ginti savo nuomonę. Apie 450 m. pr. Kr. jis atvyko į Atėnus, kur tapo žinoma figūra, bendravusia su tokiais intelektualais kaip Periklis, kuris pavedė jam sukurti įstatymus naujai kolonijai Turijuose (Pietų Italija).
Protagoras buvo garsus savo retorikos mokymais ir gebėjimu pateikti argumentus už abi diskusijos puses (dissoi logoi), kas atspindėjo jo reliatyvizmą. Jo veikalai, tokie kaip Apie tiesą (Alethēia) ir Apie dievus (Peri Theōn), buvo plačiai skaitomi, tačiau neišliko, išskyrus fragmentus, cituojamus kitų autorių, pavyzdžiui, Platono ir Diogeno Laertiečio.
Protagoro gyvenimo pabaiga apgaupta prieštaringų istorijų. Pasak Diogeno Laertiečio, Protagoras buvo apkaltintas bedievyste (asebeia) Atėnuose dėl savo skepticizmo apie dievus. Jo knyga Apie dievus buvo viešai sudeginta, o pats filosofas, bijodamas teismo, pabėgo iš Atėnų. Legenda teigia, kad jis nuskendo kelionėje į Siciliją apie 420 m. pr. Kr., būdamas maždaug 70 metų. Tačiau šios istorijos patikimumas kelia abejonių, nes gali būti vėlesnių kritikų propaganda. Jo idėjos išliko įtakingos per Platono dialogus, ypač Protagorą ir Teatetą, kur jis vaizduojamas kaip išmintingas, bet prieštaringas mąstytojas.
Protagoro požiūris į dievus ir religiją
Protagoras, kaip sofistas, buvo skeptiškas tradicinės graikų religijos atžvilgiu, pabrėždamas žmogaus, o ne dievų, svarbą. Jo požiūris į dievus ir religiją buvo pagrįstas agnosticizmu ir reliatyvizmu, kas padarė jį vienu pirmųjų Vakarų filosofų, kvestionavusių dievų prigimtį. Jo mintys apie religiją gali būti suskirstytos į kelias pagrindines idėjas:
1. Agnosticizmas apie dievus
Protagoras yra geriausiai žinomas dėl savo teiginio, užrašyto knygoje Apie dievus:
„Apie dievus negaliu žinoti nei kad jie yra, nei kad jų nėra, nei kokia jų prigimtis, nes daug kas trukdo tai žinoti: temos neaiškumas ir žmogaus gyvenimo trumpumas.“ (Diogenas Laertietis, Žymių filosofų gyvenimai, 9.51)
Šis fragmentas laikomas vienu ankstyviausių agnosticizmo pareiškimų Vakarų filosofijoje. Protagoras nemenkino dievų egzistavimo, bet teigė, kad žmogaus protas negali patikimai nustatyti jų prigimties ar egzistavimo, todėl šis klausimas nėra pagrindinis gyvenimo rūpestis.
2. Žmogus kaip matas
Protagoro reliatyvizmo doktrina, išreikšta posakyje „Žmogus yra visų dalykų matas“ (Homo mensura), taikoma ir religijai. Jis teigė, kad tiesa, įskaitant religines pažiūras, yra subjektyvi ir priklauso nuo individų ar bendruomenių perspektyvos. Platono dialoge Teatetas Protagoras sako:
„Koks kiekvienam dalykas atrodo, toks jis jam ir yra.“ (Teatetas, 152a)
Tai reiškia, kad religiniai tikėjimai apie dievus taip pat yra reliatyvūs – skirtingos bendruomenės turi skirtingus dievų įvaizdžius, ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai teisingas ar klaidingas.
3. Religijos kaip socialinio fenomeno kritika
Protagoras laikė religiją žmogaus sukurtu fenomenu, atspindinčiu socialinius ir kultūrinius poreikius. Jo mokymai apie retoriką ir etiką pabrėžė, kad visuomenės normos, įskaitant religines apeigas, yra susitarimo rezultatas, o ne dieviškos kilmės. Jis ragino žmones sutelkti dėmesį į praktinį gyvenimą – kaip gyventi gerai ir valdyti visuomenę – o ne spėlioti apie dievus. Šis požiūris buvo laikomas pavojingu tradicinėje graikų visuomenėje, kur religija buvo glaudžiai susijusi su valstybės gyvenimu.
4. Praktinis požiūris į religiją
Nors Protagoras buvo skeptiškas, nėra įrodymų, kad jis atvirai niekino religines apeigas. Kaip sofistas, jis tikriausiai gerbė vietos tradicijas, kad išvengtų konfliktų, tačiau jo mokymai skatino kritišką mąstymą apie religiją. Jo agnosticizmas buvo ne bedievystė, o racionalus atsargumas, kviečiantis žmones labiau pasikliauti savo patirtimi nei mitais.
Istorijos apie Protagorą
Protagoras ir Periklis
Pasak Platono, Protagoras buvo artimas Atėnų lyderio Periklio draugas. Kartą jie visą dieną diskutavo apie etinį klausimą: ar ietis, netyčia nužudžiusi žmogų varžybose, kaltintina, ar kaltas metėjas, ar varžybų organizatoriai. Protagoras, naudodamas savo dissoi logoi metodą, argumentavo už visas puses, parodydamas, kad tiesa priklauso nuo perspektyvos. Periklis gyrė jo išmintį, sakydamas:
„Protagoras moko mus matyti pasaulį ne vienu, o daugeliu kampų.“ (Platonas, Protagoras, 319a)
Ši istorija iliustruoja Protagoro gebėjimą skatinti kritišką mąstymą ir jo įtaką Atėnų intelektualiniam gyvenimui.
Bedievystės kaltinimas
Diogenas Laertietis pasakoja, kad Protagoras buvo ištremtas iš Atėnų po to, kai viešai perskaitė savo knygos Apie dievus pradžią, kvestionuodamas dievų egzistavimą. Atėniečiai, bijodami dievų rūstybės, sudegino jo raštus agora ir išvijo filosofą. Kelionėje į Siciliją jo laivas nuskendo, ir kai kurie laikė tai dievų bausme. Nors istorijos tikrumas abejotinas, ji atskleidžia, kaip Protagoro skepticizmas kėlė įtampą konservatyvioje visuomenėje.
Citatos
- „Apie dievus negaliu žinoti nei kad jie yra, nei kad jų nėra, nei kokia jų prigimtis.“ (Diogenas Laertietis, Žymių filosofų gyvenimai, 9.51)
- „Žmogus yra visų dalykų matas: esančių, kad jie yra, ir nesančių, kad jų nėra.“ (Platonas, Teatetas, 152a)
- „Koks kiekvienam dalykas atrodo, toks jis jam ir yra.“ (Platonas, Teatetas, 152a)
- „Tiesa yra reliatyvi, nes kiekvienas mato pasaulį per savo patirtį.“ (perpasakota pagal Platoną, Protagoras, 334a)
- „Mokyti yra ne įdėti žinojimą, o išmokyti žmogų rasti atsakymus savyje.“ (perpasakota pagal Platoną, Protagoras, 318e)
Protagoro agnosticizmas ir reliatyvizmas buvo novatoriški, nes kvestionavo tradicinius graikų religinius įsitikinimus ir pabrėžė žmogaus proto autonomiją. Jo idėja, kad „žmogus yra visų dalykų matas“, skatino individualų mąstymą ir atsakomybę už savo tikėjimus, o tai turėjo ilgalaikę įtaką filosofijai, etikai ir net šiuolaikiniam reliatyvizmui. Istorijos apie jo diskusijas su Perikliu ir tremtį atskleidžia jo drąsą ir iššūkius, su kuriais jis susidūrė konservatyvioje visuomenėje. Protagoro mokymai išlieka aktualūs, skatindami mus kritiškai vertinti autoritetus ir ieškoti tiesos per savo patirtį.