Simetrija nuo seno buvo laikoma dieviškosios tvarkos ir tobulumo atspindžiu. Krikščionių tradicijoje, ypač viduramžių bažnyčių architektūroje ir religinėje ikonografijoje, simetrija buvo ne tik estetinis pasirinkimas, bet ir teologinė išraiška, simbolizuojanti Dievo harmoniją, tobulumą ir amžinąją tvarką.
Žodis „simetrija“ kildinamas iš graikų kalbos „symmetria“, reiškiančios „proporciją“ arba „atitikimą“. Antikos filosofai, tokie kaip Pitagoras ir Platonas, simetriją laikė kosminės tvarkos principu, atspindinčiu dieviškąją harmoniją. Šios idėjos perimtos krikščionių mąstytojų, ypač per neoplatonizmą, kuris paveikė viduramžių teologiją. Scholastikoje, pavyzdžiui, šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis, grožis ir tvarka buvo siejami su Dievo prigimtimi, o simetrija tapo šios tvarkos vizualine išraiška.
Krikščioniškoje tradicijoje simetrija simbolizavo:
- Dievo tobulumą: Dievas, kaip tobulas kūrėjas, sukūrė pasaulį pagal harmoningą planą, kurį atspindi simetrija.
- Kosminę tvarką: Simetrija bažnyčiose vaizdavo dangaus ir žemės vienybę, atkartodama Dievo valdomą kosmosą.
- Dvasinę harmoniją: Simetriškos formos kvietė tikinčiuosius kontempliuoti Dievo amžinybę ir nekintamumą.
Senųjų bažnyčių architektūra, ypač romaninio ir gotikinio stiliaus, buvo kruopščiai kuriama remiantis simetrijos principais, kurie atspindėjo teologines idėjas. Bažnyčia buvo laikoma „Dievo namais“ ir simboliniu dangaus atvaizdu, todėl jos struktūra turėjo perteikti dieviškąją tvarką.
Bazilikos planas
Ankstyvosios krikščionių bazilikos, tokios kaip Senasis Šv. Petro bazilikos Romoje (IV a.), buvo planuojamos pagal simetrišką išdėstymą. Tipiškas bazilikos planas turėjo:
- Centrinę navą, simbolizuojančią kelią į Dievą.
- Simetriškas šonines navas, kurios atspindėjo tvarką ir pusiausvyrą.
- Apsidę altoriaus gale, dažnai orientuotą į rytus, simbolizuojančią Kristaus prisikėlimą.
Simetrija bazilikos plane pabrėžė hierarchiją ir kryptį link šventosios erdvės, kur vyksta Eucharistija.
Gotikinės katedros
Gotikinės katedros, tokios kaip Notre-Dame Paryžiuje (XII–XIV a.) ar Šartro katedra, dar labiau ištobulino simetrijos principus. Jų architektūroje simetrija buvo matoma:
- Fasaduose: Pagrindiniai portalai ir bokštai buvo simetriškai išdėstyti, pabrėždami dieviškąją tvarką. Pavyzdžiui, Notre-Dame fasadas turi du simetriškus bokštus ir centrinę rožę, simbolizuojančią Dievo šviesą.
- Kryžiaus plane: Gotikinių katedrų grindų planas dažnai priminė kryžių (lot. cruciform), kurio simetrija atspindėjo Kristaus auką ir kosminę harmoniją.
- Arkbuttaniuose ir skliautuose: Simetriškos arkos ir nerviūriniai skliautai ne tik užtikrino struktūrinį stabilumą, bet ir kūrė dangaus įspūdį, kur viskas yra tobulai subalansuota.
Šartro katedros architektas, anot legendos, sakė: „Simetrija yra Dievo kvėpavimas, kuris laiko dangų ir žemę vienybėje.“
Rožės langai
Gotikinių katedrų rožės langai yra simetrijos šedevrai. Šie apvalūs, radialiai simetriški vitražai, tokie kaip Šartro katedros šiaurinis rožės langas, vaizduoja biblines scenas ar šventuosius, išdėstytus aplink centrinę figūrą (dažnai Kristų ar Mergelei Marijai). Radialinė simetrija simbolizavo:
- Dievo amžinybę, neturinčią pradžios ar pabaigos.
- Kosminę tvarką, kur viskas sukasi aplink Dievą kaip centrą.
Simetrija religinėje ikonografijoje
Religinėje ikonografijoje simetrija buvo naudojama perteikti teologines tiesas ir sustiprinti kontempliaciją. Ikonos, freskos ir mozaikos dažnai buvo kuriamos pagal griežtus simetrijos principus, kad atspindėtų dieviškąją tvarką.
Bizantijos mozaikos
Bizantijos mene, pavyzdžiui, Ravenos San Vitale bazilikos mozaikose (VI a.), simetrija buvo esminė. Mozaikoje, vaizduojančioje imperatorių Justinianą ir imperatorienę Teodorą, figūros išdėstytos simetriškai aplink centrinę ašį, pabrėždamos jų dieviškąją valdžią ir ryšį su Dievu. Kristaus Pantokratoro atvaizdai, tokie kaip Hagia Sophia Konstantinopolyje, dažnai buvo simetriški, kad pabrėžtų Jo tobulumą ir visagalybę.
Citata iš Bizantijos teologo Dionisijaus Areopagito: „Grožis yra Dievo tvarkos atspindys, o simetrija – Jo harmonijos ženklas.“
Mandalos principas
Nors mandalos labiau siejamos su Rytų tradicijomis, krikščionių ikonografijoje radialinė simetrija atliko panašų vaidmenį. Pavyzdžiui, romaninių bažnyčių timpanuose ar vitražuose dažnai matomas Kristus centre, apsuptas simetriškai išdėstytų apaštalų ar angelų. Tai atspindėjo idėją, kad Dievas yra visatos centras, o visa kūrinija sukasi aplink Jį.
Kryžiaus simbolika
Kryžius, kaip pagrindinis krikščionybės simbolis, yra simetrijos įsikūnijimas. Lotyniškasis kryžius, su vienodo ilgio skersiniu ir ilgesniu vertikaliu stulpu, simbolizuoja:
- Dangaus ir žemės susijungimą: Vertikali ašis sieja žmogų su Dievu, o horizontali – žmoniją tarpusavyje.
- Dievo tvarką: Kryžiaus simetrija atspindi pusiausvyrą tarp teisingumo ir gailestingumo.
Pavyzdžiui, romaninės Santa Maria de Taüll bažnyčios (XII a.) freskose Kristus yra pavaizduotas centre, simetriškai apsuptas angelų, o kryžiaus forma struktūrizuoja visą kompoziciją.
Šv. Augustinas apie grožį ir tvarką
Šv. Augustinas (354–430) savo veikale „Apie Dievo miestą“ rašė: „Dievo grožis yra Jo tvarkos atspindys, o tvarka yra simetrijos vaisius.“ Jo idėjos paveikė krikščionių architektus, kurie simetriją laikė dieviškojo plano išraiška. Augustinas manė, kad simetriškos formos padeda žmogaus sielai pakilti į kontempliaciją.
Chartres katedros statytojų liudijimas
Šartro katedros (XIII a.) statytojai, anot istorinių šaltinių, tikėjo, kad simetrija yra „Dievo pirštų atspaudas“. Katedros planas buvo grįstas tiksliomis proporcijomis, kurios atspindėjo Pitagoro ir Platono idėjas apie harmoniją. Vienas iš meistrų, kaip užrašyta kronikose, teigė: „Katedra yra dangaus veidrodis, o simetrija – jos širdis.“
Romaninės bažnyčios Cluny abatijoje
Cluny abatijos bažnyčia (X–XII a.), viena didžiausių romaninio stiliaus bažnyčių, buvo suprojektuota su simetrišku planu, kuris atspindėjo benediktinų vienuolių tikėjimą, kad tvarka yra kelias į Dievą. Simetriškos navos ir arkados kūrė ramybės ir harmonijos jausmą, kviesdamos tikinčiuosius maldai.
Nors šiuolaikinė architektūra atsisako griežtos simetrijos, senųjų bažnyčių simetriškos formos tebėra galingas Dievo tvarkos simbolis. Jos įkvepia ne tik tikinčiuosius, bet ir meno istorikus bei architektus, kurie studijuoja, kaip forma gali perteikti dvasines idėjas. Pavyzdžiui, Šartro katedros rožės langai tebėra analizuojami kaip simetrijos ir grožio sintezė, atspindinti transcendentinę tvarką.
Šiuolaikiniai teologai, tokie kaip Hans Urs von Balthasar, pabrėžia, kad grožis, išreikštas per simetriją, yra kelias į Dievo pažinimą. Jis rašė: „Simetrija yra Dievo šypsena, kviečianti mus į Jo buvimą.“