Žodis „logoterapija“ kilęs iš graikų kalbos: „logos“ reiškia „prasmė“, „žodis“ arba „principas“, o „therapeia“ – „gydymas“. Terminas buvo sukurtas austrų psichiatro Viktoro E. Franklio, XX a. psichoterapijos krypties, orientuotos į žmogaus gyvenimo prasmės paiešką, pavadinimui. Franklis, remdamasis savo patirtimi nacių koncentracijos stovyklose, teigė, kad prasmės suvokimas yra pagrindinė žmogaus motyvacija ir gydymo šaltinis.
Logoterapija – tai psichoterapijos forma, kuri pabrėžia žmogaus poreikį rasti gyvenimo prasmę, net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Skirtingai nuo kitų psichoterapijos mokyklų, tokių kaip psichoanalizė ar biheviorizmas, logoterapija orientuojasi ne į instinktus ar išmoktas reakcijas, o į dvasinį matmenį, kurį Franklis vadino „noologiniu“. Religiniame kontekste logoterapija dažnai vertinama kaip tiltas tarp psichologijos ir dvasingumo, nes prasmės paieška neretai siejama su tikėjimu, transcendencija ar Dievo valios suvokimu.
Logoterapija, nors ir yra sekuliari disciplina, turi daug sąsajų su religinėmis idėjomis, nes prasmės paieška yra universali žmogaus patirtis, dažnai persipynusi su dvasiniais klausimais. Religinės tradicijos logoterapiją gali interpretuoti kaip būdą, kaip žmogus, ieškodamas prasmės, artėja prie dieviškosios tiesos. Štai keletas citatų ir dvi istorijos – viena teigiama, kita neigiama – iliustruojančios logoterapijos reikšmę religiniame kontekste:
Krikščionybė
Krikščionybėje prasmės paieška dažnai siejama su Dievo plano žmogui suvokimu. Biblijoje sakoma:
„Aš žinau, kokius planus turiu dėl jūsų, – sako Viešpats, – planus jūsų gerovei, o ne nelaimei, kad duočiau jums ateitį ir viltį.“ (Jeremijo 29:11)
Islamas
Islame gyvenimo prasmė glūdi atsidavime Alachui ir Jo valios vykdyme. Korane pabrėžiama:
„Aš sukūriau džinus ir žmones tik tam, kad jie garbintų Mane.“ (Koranas, 51:56)
Budizmas
Budizme prasmės paieška siejama su kančios įveikimu per keturias tauriąsias tiesas ir aštuonialypį kelią. Dhammapadoje sakoma:
„Tas, kuris gyvena tiesoje, randa ramybę ir prasmę.“
Istorijos
Prasmės atradimas per kančią
Krikščionių bendruomenėje gyveno moteris, vardu Elena, kuri po vyro netekties pateko į gilią depresiją. Ji jautėsi praradusi gyvenimo prasmę ir vengė bendravimo. Vieną dieną ji perskaitė Viktoro Franklio knygą „Žmogus ieško prasmės“, kuri įkvėpė ją ieškoti prasmės savo kančioje. Elena pradėjo savanoriauti ligoninėje, padėdama sunkiai sergantiems pacientams, ir per šią tarnystę atrado, kad jos skausmas gali tapti kitų paguodos šaltiniu. Jos tikėjimas sustiprėjo, nes ji pajuto, kad Dievas naudoja jos patirtį didesniam tikslui. Elenos istorija rodo, kaip logoterapija, derinama su tikėjimu, gali padėti atrasti prasmę net sunkiausiomis akimirkomis.
Prasmės paieškos atsisakymas
Sufijų bendruomenėje gyveno vyras, vardu Huseinas, kuris po verslo žlugimo jautėsi beviltiškas ir apleistas. Jo mokytojas bandė jam parodyti, kad net ir nesėkmė gali turėti prasmę, jei jis ieškos, kaip ją paversti dvasinio augimo galimybe. Tačiau Huseinas atmetė šią idėją, teigdamas, kad gyvenimas neturi jokios prasmės, ir atsisakė tiek dvasinių praktikų, tiek bendruomenės paramos. Jo atsisakymas ieškoti prasmės pagilino izoliaciją ir emocinį sąstingį, galiausiai atitolindamas jį nuo tikėjimo ir bendruomenės. Huseino istorija iliustruoja, kaip logoterapijos principų ignoravimas gali sustiprinti beviltiškumo jausmą.