Žodis „paranoja“ kilęs iš graikų kalbos termino „paranoia“, sudaryto iš „para-“ (šalia, už) ir „noia“ (protas, mąstymas). Iš pradžių šis žodis reiškė „protmūšį“ arba „pakvaišimą“, tačiau XIX a. psichiatrijoje jis įgijo specifinę reikšmę, apibūdinančią būsena, kai žmogus jaučia iracionalų persekiojimo ar grėsmės jausmą.
Paranoja – tai būsena, kai žmogus įsivaizduoja nepagrįstas grėsmes, persekiojimą ar sąmokslus, dažnai lydima intensyvaus nerimo ir nepasitikėjimo. Religiniame požiūryje paranoja gali būti vertinama kaip sielos neramumas, tikėjimo išbandymas ar proto iliuzija, trukdanti žmogui rasti ramybę. Dažnai religinės tradicijos siūlo būdus, kaip įveikti šią būseną per maldą, bendruomenės paramą ar sąmoningumo praktikas.
Religijose paranoja dažnai laikoma dvasinio ar psichologinio disbalanso išraiška, tačiau ji taip pat gali būti proga gilesniam savęs pažinimui. Štai keletas citatų ir dvi istorijos – viena teigiama, kita neigiama – iliustruojančios, kaip skirtingos religinės tradicijos nagrinėja šį fenomeną:
Krikščionybė
Krikščionybėje paranoja gali būti siejama su baimės ir nepasitikėjimo pagunda, kurią galima įveikti per tikėjimą Dievu. Biblijoje sakoma:
„Meskite ant Jo visus savo rūpesčius, nes Jis Jumis rūpinasi.“ (1 Petro 5:7)
Islamas
Islame persekiojimo baimė gali būti vertinama kaip šėtono (Šaitano) įtaka, siekianti atitraukti žmogų nuo Alacho. Korane pabrėžiama ramybė per atsidavimą:
„Kai tik šėtonas tave gundo, ieškok prieglobsčio pas Alachą, nes Jis yra Girdintysis, Žinantis.“ (Koranas, 41:36)
Budizmas
Budizme paranoja laikoma proto iliuzija, kylančia iš klaidingo tikrovės suvokimo. Dhammapadoje sakoma:
„Protas, valdomas išminties, atneša ramybę; jis mato tiesą ir išsilaisvina iš iliuzijų.“
Ramybės atradimas per maldą
Krikščionių bendruomenėje gyveno vyras, vardu Jonas, kuris kentėjo nuo stiprios paranojos, įtardamas, kad kaimynai ir bendradarbiai rezga prieš jį sąmokslą. Ši baimė trukdė jam bendrauti ir ramiai gyventi. Vieną dieną jis kreipėsi į savo parapijos kunigą, kuris patarė jam kasdien melstis ir dalyvauti bendruomenės veikloje. Jonas pradėjo reguliariai skaityti Psalmes ir medituoti apie Dievo apsaugą. Per laiką, remiamas bendruomenės ir maldos, jis išmoko atpažinti savo baimes kaip nepagrįstas ir atrado vidinę ramybę. Jono istorija rodo, kaip tikėjimas ir bendruomenė gali padėti įveikti paranoją.
Izoliacija dėl nevaldomos baimės
Sufijų bendruomenėje buvo moteris, vardu Fatima, kuri pradėjo įtarinėti, kad jos mokytojas ir bendruomenės nariai slapta ją stebi ir kritikuoja. Vietoj to, kad pasikalbėtų su mokytoju ar ieškotų pagalbos, ji nusprendė atsiriboti nuo visų. Fatima nustojo dalyvauti dhikr praktikose ir atsisakė bendrauti, manydama, kad visi aplinkui yra priešiški. Jos paranoja gilėjo, o izoliacija tik sustiprino nepasitikėjimą, galiausiai atitolindama ją nuo dvasinio kelio. Fatimos istorija iliustruoja, kaip nevaldoma paranoja gali sukelti dvasinę ir socialinę atskirtį.