Žodis „stagnacija“ kilęs iš lotynų kalbos termino „stagnare“, reiškiančio „stovėti vietoje“ arba „būti nejudriam“. Šis žodis iš pradžių buvo vartojamas apibūdinti stovinčiam vandeniui, kuris nustoja tekėti ir tampa nešvarus. Vėliau, ypač ekonomikos ir visuomenės kontekste, „stagnacija“ pradėta naudoti metaforiškai, nusakant progreso trūkumą, sąstingį ar gyvybingumo praradimą.
Stagnacija – tai būsena, kai nėra jokio judėjimo į priekį, trūksta pokyčių, vystymosi ar gyvybingumo. Religiniame požiūryje ji gali būti vertinama kaip dvasinis sąstingis, kai žmogus praranda ryšį su savo tikėjimo šaltiniu, nustoja ieškoti prasmės ar atitolsta nuo dvasinių tikslų. Dažnai stagnacija laikoma iššūkiu, kuris gali būti įveiktas per savirefleksiją, maldą ar bendruomenės paramą.
Religijose stagnacija dažnai laikoma dvasinio kelio kliūtimi, tačiau ji taip pat gali tapti postūmiu pokyčiams, jei yra tinkamai suprasta. Štai keletas citatų ir dvi istorijos – viena teigiama, kita neigiama – iliustruojančios, kaip skirtingos religinės tradicijos nagrinėja šį fenomeną:
Krikščionybė
Krikščionybėje stagnacija siejama su dvasiniu tingumu arba tikėjimo atšalimu. Biblijoje raginama nuolat augti tikėjime:
„Būkite karšti dvasioje, tarnaukite Viešpačiui.“ (Romiečiams 12:11)
Islamas
Islame stagnacija gali būti vertinama kaip atotrūkis nuo Alacho kelio. Korane pabrėžiama būtinybė nuolat tobulėti:
„Stenkitės dėl Alacho taip, kaip Jis vertas jūsų pastangų.“ (Koranas, 22:78)
Budizmas
Budizme stagnacija siejama su sąmoningumo trūkumu ir prisirišimu prie rutinos. Dhammapadoje sakoma:
„Tas, kuris budrus tarp miegančiųjų, eina pirmyn kaip greitas žirgas, palikdamas silpną kinkinį.“
Dvasinis atgimimas per bendruomenę
Krikščionių bendruomenėje gyveno moteris, vardu Marija, kuri daug metų jautėsi dvasiškai sustingusi. Ji lankydavo bažnyčią, bet maldos jai atrodė tuščios, o tikėjimas – tik įprotis. Vieną dieną bendruomenės kunigas pakvietė ją prisijungti prie Biblijos studijų grupės, kurioje žmonės dalindavosi savo patirtimis. Iš pradžių Marija buvo skeptiška, bet pamažu atviri pokalbiai ir kitų istorijos įkvėpė ją iš naujo atrasti maldos džiaugsmą. Ji pradėjo savanoriauti, padėdama vargšams, ir per šią tarnystę pajuto, kad jos dvasinis sąstingis ištirpo. Marijos istorija rodo, kaip bendruomenės parama gali padėti įveikti stagnaciją ir atrasti naują prasmę.
Pasidavimas sąstingiui
Sufijų bendruomenėje gyveno jaunas vyras, vardu Ahmedas, kuris kadaise buvo uolus mokinys, kasdien praktikuodavęs dhikr ir studijuodavęs Rumio poeziją. Tačiau laikui bėgant jis pradėjo abejoti savo praktikų prasme, o mokytojo pamokymai jam atrodė pasikartojantys. Užuot ieškojęs atsakymų ar kreipęsis į bendruomenę, Ahmedas nusprendė atsitraukti. Jis nustojo medituoti, vengė susitikimų ir pamažu paniro į apatiją. Jo dvasinis sąstingis peraugo į izoliaciją, o buvusi aistra dvasiniam keliui užgeso. Ahmedo istorija iliustruoja, kaip stagnacija, nepripažinta ir neišspręsta, gali atitolinti žmogų nuo jo tikėjimo ir bendruomenės.