Anhedonija – tarsi pilkas šydas, dengiantis gyvenimo spalvas, kai net gražiausios akimirkos nesuteikia džiaugsmo, o malonumai atrodo bereikšmiai. Ši būsena, apibūdinama kaip nesugebėjimas jausti malonumo, yra ne tik psichologinė, bet ir giliai dvasinė iššūkis.
Žodis „anhedonija“ kilęs iš graikų kalbos: an- („be“) ir hēdonē („malonumas“), taigi pažodžiui reiškia „malonumo nebuvimą“. Terminas XIX a. pabaigoje buvo įvestas prancūzų psichologo Théodule Ribot, aprašant būseną, kai žmogus nebejaučia džiaugsmo iš veiklų, kurios anksčiau teikė pasitenkinimą, pavyzdžiui, muzikos, maisto ar bendravimo. Anhedonija dažnai siejama su depresija, šizofrenija ar kitais psichikos sutrikimais, tačiau ji gali pasireikšti ir kaip laikina būsena ar dvasinė krizė.
Lietuvių kalboje „anhedonija“ yra medicininis ir psichologinis terminas, retai vartojamas kasdienėje kalboje, tačiau tiksliai apibūdinantis emocinį ir dvasinį stingulį. Skirtingai nei melancholija, kuri turi romantišką ar ilgesingą atspalvį, anhedonija yra tuštuma – ne liūdesys, o visiškas malonumo nebuvimas. Religijose anhedonija gali būti suvokiama kaip dvasinė sausra ar tikėjimo išbandymas, kai žmogus jaučia atskirtį nuo Dievo ar gyvenimo džiaugsmo.
Anhedonija religiniuose kontekstuose dažnai suvokiama kaip dvasinė būsena, artima dvasinei sausrai (ariditas) ar akedijai, tačiau pabrėžiama jos emocinė tuštuma. Religiniai tekstai ir mokytojai anhedoniją laiko išbandymu, kviečiančiu žmogų ieškoti gilesnės prasmės už žemiškų malonumų ribų. Pažvelkime, kaip anhedonija atsispindi įvairiose tradicijose.
Krikščionybė
Krikščionybėje anhedonija gali būti siejama su dvasine tuštuma, kai žmogus nebejaučia Dievo artumo ar maldos džiaugsmo. Biblijoje tokia būsena atspindėta Psalmių knygoje, kur tikintysis skundžiasi:
„Mano širdis išdžiūvo, mano akys neberanda džiaugsmo.“ (Psalmė 119:82)
Šv. Motina Teresė savo laiškuose aprašė ilgametę dvasinę tuštumą, artimą anhedonijai, kai ji nejautė džiaugsmo net tarnaudama:
„Mano šypsena yra kaukė, slepianti vidinę tuštumą, bet aš tarnauju, nes tikiu.“ (Ateik, būk mano šviesa)
Krikščionių mistikai, tokie kaip Šv. Jonas nuo Kryžiaus, teigė, kad tokios būsenos yra „sielos tamsiosios nakties“ dalis, skirta išgryninti tikėjimą:
„Tuštumoje siela mokosi mylėti Dievą be paguodos.“ (Sielos tamsioji naktis, 2.6)
Krikščionys moko, kad anhedoniją galima įveikti per kantrybę, maldą ir tarnystę kitiems, net kai džiaugsmas nejuntamas.
Islamas
Islame anhedonija nėra tiesiogiai įvardijama, tačiau būsena, kai žmogus nebejaučia džiaugsmo, gali būti siejama su dvasiniu silpnumu (qaswat al-qalb – širdies kietumu) ar atitolimu nuo Alacho. Koranas ragina tikinčiuosius ieškoti paguodos:
„Per Alacho prisiminimą širdys randa ramybę.“ (Koranas, 13:28)
Sufijų tradicijoje anhedonija laikoma sielos atsiskyrimu nuo dieviškosios šviesos. Poetas Rumi siūlė išeitį:
„Jei nejauti džiaugsmo, ieškok šaltinio, kuris teka tavo širdyje.“ (Divan-e Shams, 112)
Sufijų praktikos, tokios kaip dhikr ar muzika, padeda atkurti dvasinį gyvybingumą.
Budizmas
Budizme anhedonija gali būti siejama su dukkha (kančia) ir emociniu išsekimu, kylančiu iš prisirišimo prie netvarių malonumų. Buda mokė, kad tikrasis džiaugsmas kyla iš proto ramybės:
„Kai protas laisvas nuo troškimų, džiaugsmas sugrįžta kaip upė po sausros.“ (Dhammapada, 203)
Meditacija, ypač metta (meilės gerumo) ar vipassana, padeda įveikti anhedoniją, nukreipdama dėmesį į vidinę ramybę ir atjautą.
Kitos religijos
- Hinduizmas: Anhedonija prieštarauja ananda (dvasiniam džiaugsmui), tačiau ji pripažįstama kaip dvasinio kelio dalis. Bhagavadgytoje Krišna sako: „Net jei nejauti džiaugsmo, veik dėl manęs, ir rasi ramybę.“ (Bhagavadgyta, 3:19)
- Daoizmas: Daoizme anhedonija laikoma disbalansu su Dao. Laozi mokė: „Kai viskas atrodo tuščia, grįžk prie paprastumo, ir džiaugsmas sugrįš.“ (Daodejing, 19 skyrius)
- Judaizmas: Judaizme anhedonija gali būti siejama su hester panim (Dievo veido paslėpimu). Pranašas Izaijas ragino: „Net kai nejauti Jo, Viešpats yra arti.“ (Izaijo 55:6)
Šv. Ignaco Lojolos atsinaujinimas
XVI a. Šv. Ignacas Lojola, Jėzaus Draugijos įkūrėjas, po sužeidimo kare grimzdo į būseną, artimą anhedonijai, kai niekas – nei knygos, nei pramogos – neteikė džiaugsmo. Tačiau skaitydamas šventųjų gyvenimus jis atrado naują prasmę:
„Mano širdis buvo tuščia, kol Dievas ją pripildė savo šviesos.“ (Autobiografija)
Ignaco istorija rodo, kaip anhedonija gali tapti dvasinio atsinaujinimo pradžia, jei žmogus ieško prasmės.
Levo Tolstojaus krizė
XIX a. rusų rašytojas Levas Tolstojus, būdamas savo šlovės viršūnėje, pateko į gilią anhedoniją. Nepaisydamas turtų ir pripažinimo, jis nejautė džiaugsmo ir svarstė apie savižudybę:
„Mano gyvenimas buvo pilnas, bet tuščias, tarsi indas be vandens.“ (Išpažintis)
Nors Tolstojus galiausiai atrado prasmę per krikščionišką tikėjimą, jo krizė atskleidžia, kaip anhedonija gali paralyžiuoti net sėkmingiausius žmones, jei trūksta dvasinio pagrindo.
Anhedonija slegia, nes ji atima gyvenimo džiaugsmą, paversdama net gražiausias akimirkas pilkomis. Religiniai tekstai moko, kad anhedonija yra išbandymas, kviečiantis žmogų ieškoti gilesnės prasmės už žemiškų malonumų ribų. Istorijos apie Ignacą ir Tolstojų rodo, kad anhedonija gali būti įveikta per tikėjimą, tarnystę ar prasmės paieškas. Anhedonija yra tarsi užgesusi žvakė – ji reikalauja naujos kibirkšties, kurią gali uždegti dvasinis ieškojimas.