Transas – žodis, kviečiantis į paslaptingą būseną, kai žmogus tarsi ištrūksta iš kasdienybės ir pasineria į kitą sąmonės dimensiją. Tai būsena, siejama su giliais išgyvenimais, ritualais ar net šventomis ekstazėmis. Bet iš kur kilo šis žodis, ką jis reiškia ir kaip jis atsispindi religiniuose kontekstuose?
Žodis „transas“ kilęs iš prancūzų kalbos transe, kuris savo ruožtu kildinamas iš lotynų kalbos transire, reiškiančio „pereiti“ arba „peržengti“. Lotyniškas terminas sufleruoja idėją apie perėjimą iš vienos būsenos į kitą, tarsi žmogus paliktų įprastą sąmonę ir patektų į kitą realybę. Viduramžiais krikščioniškame kontekste transe buvo siejamas su mistinėmis patirtimis, kai žmogus jautėsi „perkeltas“ į dieviškąją sferą.
Lietuvių kalboje „transas“ dažnai vartojamas apibūdinti būseną, kai žmogus yra giliai susitelkęs, atitrūkęs nuo aplinkos arba apimtas intensyvaus dvasinio ar emocinio išgyvenimo. Tai būsena, artima ekstazei ar raptusui, tačiau dažnai pabrėžiama jos ritualinė ar šamaniška prigimtis. Pavyzdžiui, transas gali būti patiriamas per šokį, muziką, meditaciją ar religinius ritualus, kai žmogus tarsi „praranda save“, bet atranda gilesnį ryšį su dievybe ar kosmosu.
Transas yra universalus reiškinys, aptinkamas įvairiose religinėse tradicijose – nuo krikščionybės iki šamanizmo. Ši būsena dažnai laikoma tiltu tarp žemiškojo ir dieviškojo pasaulių, leidžiančiu žmogui patirti šventumą, gauti apreiškimus ar bendrauti su dvasiomis. Pažvelkime, kaip transas atsispindi skirtingose religijose.
Krikščionybė
Krikščionybėje transą primena būsenos, kai tikintieji patiria Šventosios Dvasios prisilietimą. Pavyzdžiui, Sekminių įvykis, aprašytas Apaštalų darbuose, kai apaštalai kalbėjo kitomis kalbomis, gali būti laikomas transo būsena:
„Jie buvo pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“ (Apaštalų darbai 2:4)
Šiuolaikiniuose charizmatiniuose krikščionių judėjimuose, ypač pentekostalų pamaldose, transą primena praktikos, kai tikintieji šlovina Dievą šokdami, dainuodami ar „kalbėdami kalbomis“, apimti dvasinio pakylėjimo. Šv. Jonas nuo Kryžiaus, XVI a. mistikas, aprašė panašią būseną:
„Siela, apimta dieviškos šviesos, tarsi užmiega pasaulyje, bet pabunda Dievo glėbyje.“ (Tamsioji naktis, 2.24)
Islamas
Sufijų tradicijoje transas pasiekiamas per ritualus, tokius kaip dhikr (Dievo vardo kartojimas) ar besisukančių dervišų šokis. Šokis, lydimas muzikos, leidžia dervišams pasinerti į būseną, kai jie jaučia vienybę su Alachu. Sufi poetas Rumi rašė:
„Sukis, kol pasaulis išnyks, ir liks tik Meilė.“ (Masnavi, 3 knyga)
Ši būsena laikoma šventa, nes ji priartina žmogų prie dieviškosios tiesos.
Šamanizmas
Šamanistinėse tradicijose transas yra pagrindinė praktika, leidžianti šamanui bendrauti su dvasiomis. Pavyzdžiui, Sibiro šamanai naudoja būgnų ritmus ir šokius, kad patektų į transą, kurio metu „keliauja“ į dvasių pasaulį. XIX a. etnografas Mircea Eliade aprašė:
„Šamanas, apimtas transo, tampa tiltu tarp pasaulių, jo siela palieka kūną, kad gautų dvasių išmintį.“ (Šamanizmas, 1951)
Kitos religijos
- Hinduizmas: Transą primena būsenos, patiriamos per bhakti jogos ritualus, kai tikintieji šoka ir gieda Krišnos vardą. Bhagavadgytoje sakoma: „Tas, kuris atsiduoda man su meile, pasineria į džiaugsmą, kuris yra anapus pasaulio.“ (Bhagavadgyta, 6:27)
- Afrikos ir Karibų religijos: Vudu ir santerijos ritualuose transas pasiekiamas per būgnų ritmus ir šokius, kai dalyviai „apsėsti“ dievybių (loa). XIX a. keliautojas Moreau de Saint-Méry aprašė vudu ceremoniją Haityje: „Jie šoko, kol jų akys degė, tarsi dievai būtų nusileidę į jų kūnus.“
- Senovės Graikų religija: Dioniso kulto bakchantės pasiekdavo transą per šokius ir vyną, kaip aprašė Euripidas: „Apimtos dievo, jos bėgo per kalnus, jų sielos buvo laisvos nuo žmogiškų ribų.“ (Bakchantės, 165–170)
Rumi ir besisukantys dervišai
XIII a. sufijų poetas Jalaluddinas Rumi, apimtas sielvarto po savo mokytojo Shams Tabrizi mirties, pradėjo suktis gatvėje, lydimas būgnų. Šis šokis tapo transo būsena, per kurią jis jautė vienybę su Dievu. Jo pasekėjai, Mevlevi ordino dervišai, iki šiol atlieka šį ritualą, vadinamą whirling. Rumi rašė:
„Sukimasis yra durys į amžinybę, kur išnyksta „aš“ ir lieka tik Jis.“
Ši istorija rodo, kaip transas gali transformuoti skausmą į dvasinį džiaugsmą.
Orfėjų bakchantės
Senovės Graikijos mite apie Orfėją, poetą ir muzikantą, pasakojama, kaip jis atsisakė garbinti Dionisą. Įsiutusios bakchantės, apimtos transo, persekiojo jį ir sudraskė į gabalus. Ovidijus aprašė:
„Jų šūksniai aidėjo, tarsi laukiniai žvėrys, jos buvo nebe žmonės, o dievo valios įrankiai.“ (Metamorfozės, 11.20–25)
Ši istorija atskleidžia transo pavojų, kai jis tampa nekontroliuojamas ir virsta smurtu.
Transas žavi, nes jis leidžia žmogui peržengti savo ego ribas ir patirti kažką didesnio – ar tai būtų dievybė, kosmosas, ar pasąmonės gelmės. Religiniai ritualai, tokie kaip dervišų šokis ar šamanų kelionės, rodo, kad transas yra universalus būdas ieškoti prasmės. Tačiau, kaip rodo bakchančių istorija, be disciplinos jis gali tapti chaotiškas. Transas yra tarsi tiltas: jis gali nuvesti į šventumą arba į pavojingą nežinomybę.
Transas – tai būsena, kai žmogus „peržengia“ save, pasinerdamas į dvasinį ar emocinį pakylėjimą. Kilęs iš lotynų transire, šis žodis atspindi perėjimą į kitą sąmonės lygmenį, dažnai siejamą su religiniais ritualais. Citatos iš Biblijos, Rumio ar Euripido ir istorijos apie dervišus ar bakchantes atskleidžia transo dvilypumą: jis gali būti kelias į dieviškąją vienybę arba pavojingas svaigulys. Kaip sakė Rumi: „Už pasaulio ribų yra vieta, kur siela šoka laisvai.“ Transas kviečia mus atrasti šią vietą, bet reikalauja pagarbos jo galiai.