Romos imperija – tai ne tik didingi legionai, akvedukai ir filosofija, bet ir tamsioji pusė: ištvirkavimai, orgijos, prostitucija, vergų ir vaikų išnaudojimas. Šios praktikos, dažnai aprašomos su pasibaisėjimu ar susižavėjimu, tapo legenda. Bet ar tikrai romėnų hedonizmas prisidėjo prie imperijos žlugimo?
Orgijos ir puotos
Romėnų elitas buvo žinomas dėl prabangių puotų, vadinamų convivia, kurios kartais peraugdavo į orgijas. Šios puotos buvo ne tik maistas ir vynas, bet ir muzika, šokiai, erotiniai pasirodymai. Historikas Suetonijus aprašo imperatoriaus Nerono puotas:
„Jis rengdavo puotas, kurios trukdavo nuo vidurdienio iki vidurnakčio, o svečiai maudydavosi kvepiančiuose baseinuose ir mėgavosi jaunų vergų paslaugomis.“ (Suetonijus, Nerono gyvenimas, 27)
Nors žodis „orgija“ šiuolaikiniame kontekste siejamas su seksualiniu chaosu, romėnų orgijos dažnai buvo labiau socialiniai renginiai, kuriuose elitas demonstruodavo turtą ir galią. Tačiau perteklius, pavyzdžiui, vėmimo kambariai (vomitorium), rodo, kaip toli galėjo nueiti malonumų vaikymasis.
Prostitucija
Prostitucija Romoje buvo legali ir plačiai paplitusi. Mieste veikė viešnamiai (lupanaria), o prostitutės, vadinamos meretrices, buvo įvairių socialinių sluoksnių. Pompėjuose archeologai rado užrašų, reklamuojančių prostitutes, pavyzdžiui:
„Čia gyvena Eutychis, graikų mergina, už du asus.“ (Pompėjų užrašas, CIL IV 4592)
Prostitutės dažnai buvo vergės arba neturtingos moterys, neturinčios kitų pragyvenimo šaltinių. Nors visuomenė toleravo prostituciją, prostitutes buvo stigmatizuojamos ir privalėjo dėvėti išskirtinius drabužius, pavyzdžiui, geltonas tunikas.
Vergų išnaudojimas
Vergija buvo Romos ekonomikos pagrindas, o vergai – dažnai seksualinio išnaudojimo aukos. Turtingi romėnai laikė jaunus vergus, vadinamus deliciae, kaip sekso objektus. Poetą Marcialį šokiravo tokios praktikos, tačiau jis rašė:
„Tavo vergas tau tarnauja lovoje, bet tu vadini tai meile?“ (Marcialis, Epigramos, 12.58)
Vergai neturėjo teisės atsisakyti šeimininko norų, o jų išnaudojimas buvo laikomas normaliu. Tai atspindi romėnų visuomenės moralinį dviveidiškumą: viešai garbinama dorybė (virtus), bet privačiai toleruojamas žiaurumas.
Vaikų išnaudojimas
Vaikų išnaudojimas, ypač berniukų, buvo dar viena tamsioji Romos pusė. Pederastija, santykiai tarp suaugusių vyrų ir jaunų berniukų, buvo perimta iš graikų kultūros, tačiau Romoje ji dažnai tapo išnaudojimu. Imperatorius Tiberijus, anot Suetonijaus, buvo pagarsėjęs savo iškrypimais:
„Kaprio saloje jis įrengė kambarius, kur jaunus berniukus ir mergaites vertė tenkinti jo fantazijas.“ (Suetonijus, Tiberijaus gyvenimas, 43)
Tokie pasakojimai, nors galbūt perdėti, rodo, kad vaikų išnaudojimas buvo žinoma problema, ypač tarp elito.
Ar ištvirkimas prisidėjo prie imperijos žlugimo?
Romos žlugimas (Vakarų Romos imperija krito 476 m.) buvo sudėtingas procesas, kurį lėmė ekonominės krizės, barbarų invazijos, politinė korupcija ir kariniai pralaimėjimai. Tačiau kai kurie istorikai, pavyzdžiui, Edwardas Gibbonas, teigė, kad moralinis nuosmukis susilpnino visuomenę. Jo knygoje Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas rašoma:
„Prabanga ir ištvirkimas išsekino romėnų dvasią, paversdami juos silpnais priešų akivaizdoje.“
Šiuolaikiniai istorikai dažnai ginčija šią idėją, teigdami, kad moralinis „nuosmukis“ buvo labiau simptomu, o ne priežastimi. Pavyzdžiui, vergų išnaudojimas ir socialinė nelygybė skatino maištus, tokius kaip Spartako sukilimas (73–71 m. pr. Kr.), kurie destabilizavo imperiją. Be to, elito hedonizmas, kaip imperatoriaus Komodo ar Elagabalo puotos, atitraukdavo dėmesį nuo valstybės valdymo, silpnindamas politinę sistemą.
Kita vertus, Roma buvo atspari: net ir „ištvirkimo“ laikais ji klestėjo šimtmečius. Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, Mary Beard, teigia, kad romėnų „ištvirkimas“ dažnai perdėtas vėlesnių krikščionių autorių, siekusių pateisinti krikščionybės triumfą.
Kleopatra ir Antonijus
Nors Kleopatra buvo egiptietė, jos santykiai su Marku Antonijumi atspindi romėnų polinkį į prabangą. Jų puotos Aleksandrijoje buvo legendinės – kartą Kleopatra ištirpino perlą vyne, kad parodytų savo turtus. Plutarchas rašė:
„Jų puotos buvo tokios prabangios, kad net dievai būtų pavydėję.“ (Plutarchas, Antonijaus gyvenimas, 28)
Ši istorija, nors ir romantiška, rodo, kaip hedonizmas galėjo paveikti politinius sprendimus – Antonijaus išsiblaškymas prisidėjo prie jo pralaimėjimo prieš Oktavianą.
Kaligulos ekscesai
Imperatorius Kaligula (Gajus Julijus Cezaris Germanikas) tapo ištvirkimo simboliu. Pasak Suetonijaus, jis ne tik rengė orgijas, bet ir vertė senatorius garbinti jį kaip dievą bei miegoti su jo seserimis. Vienas liudijimas:
„Jis pavertė savo rūmus viešnamiu, kur senatoriai turėjo mokėti už įėjimą.“ (Suetonijus, Kaligulos gyvenimas, 41)
Kaligulos elgesys sukėlė pasipiktinimą ir galiausiai lėmė jo nužudymą, parodydamas, kaip ištvirkimas galėjo destabilizuoti valdžią.
Romėnų ištvirkimas – orgijos, prostitucija, vergų ir vaikų išnaudojimas – buvo neatsiejama imperijos gyvenimo dalis, atspindinti jos turtą, galios dinamiką ir moralinius prieštaravimus. Nors sunku tiesiogiai teigti, kad hedonizmas sunaikino Romą, jis neabejotinai prisidėjo prie socialinės įtampos ir politinio nestabilumo. Istorijos apie Neroną, Kaligulą ar Kleopatrą iki šiol žavi, nes jos atskleidžia žmogaus prigimties kraštutinumus – nuo malonumų vaikymosi iki savidestrukcijos. Romėnų palikimas moko, kad perteklius, nesuvaldytas, gali tapti keliu į žlugimą.