Meldimasis – tai ne tik ritualas, bet ir giliai asmeninis, o kartais ir bendruomeninis veiksmas, kuris per amžius kėlė diskusijų. Ar malda turėtų būti slapta, ar galima ją praktikuoti viešai? Kaip visuomenė reaguoja į skirtingų religijų maldos praktikas? Ką apie tai sako šventieji raštai ir kaip meldžiasi skirtingų tikėjimų žmonės?
Daugelyje religijų malda laikoma intymiu pokalbiu su dievybe, todėl privatumas dažnai pabrėžiamas. Krikščionybėje Jėzus savo mokiniams sakė:
„Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. […] Bet tu, kai meldiesi, eik į savo kambarėlį, užsisklęsk duris ir melskis savo Tėvui, kuris yra vienumoje.“ (Mato 6:5–6)
Šie žodžiai pabrėžia, kad tikroji malda yra nuoširdi ir skirta ne parodyti kitiems, o užmegzti ryšį su Dievu. Tačiau ar tai reiškia, kad vieša malda yra netinkama?
Vieša malda turi savo vietą daugelyje religijų. Krikščionys dažnai meldžiasi bažnyčiose per pamaldas, musulmonai renkasi mečetėse penktadienio maldai, o žydai sinagogose švenčia šabą. Vieša malda stiprina bendruomenės ryšius ir leidžia tikintiesiems dalytis savo tikėjimu.
Islamas ypač pabrėžia reguliarią maldą (salat), kuri atliekama penkis kartus per dieną. Koranas sako:
„Atlik maldą, nes malda apsaugo nuo bjaurasties ir blogio.“ (Koranas, 29:45)
Musulmonai dažnai meldžiasi ten, kur yra, jei netoliese nėra mečetės. Pavyzdžiui, 2019 m. Londone musulmonų grupė meldėsi parke, o praeiviai tai nufilmavo ir dalijosi socialiniuose tinkluose, sukeldami tiek susižavėjimą, tiek prieštaringų reakcijų. Vieni gyrė jų atsidavimą, kiti jautėsi nepatogiai dėl viešos religinės praktikos.
Visuomenės požiūris: kodėl vieša malda kelia diskusijų?
Vieša malda, ypač musulmonų, dažnai tampa diskusijų objektu Vakaruose. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur sekuliarizmas yra valstybės pagrindas, musulmonų maldos gatvėse kartais vertinamos kaip iššūkis visuomenės normoms. 2010 m. Paryžiuje buvo uždrausta melstis gatvėse, argumentuojant, kad tai trukdo viešajai tvarkai. Tačiau musulmonai teigia, kad penkios dienos maldos yra jų tikėjimo pagrindas, o mečečių trūkumas verčia ieškoti alternatyvų.
Kita vertus, yra ir teigiamų pavyzdžių. 2020 m. per pandemiją Niujorke musulmonų medikai meldėsi ligoninės kieme per pertraukas, o vietos bendruomenė tai priėmė kaip pagarbos ir stiprybės ženklą. Šie kontrastai rodo, kad visuomenės reakcija dažnai priklauso nuo konteksto ir kultūrinių normų.
Biblija
Krikščionybėje malda yra tiek asmeninė, tiek bendruomeninė. Be jau minėto Jėzaus patarimo melstis slapta, Biblijoje yra ir viešos maldos pavyzdžių. Pavyzdžiui, Apaštalų darbų knygoje aprašoma, kaip pirmieji krikščionys rinkdavosi šventykloje ir meldėsi kartu (Apd 2:46–47).
Koranas
Islamas skatina maldą kaip nuolatinę pareigą. Koranas ragina tikinčiuosius melstis reguliariai, o vieša malda, ypač penktadienio bendruomeninė malda (džuma), yra itin svarbi. Tačiau privatumas taip pat vertinamas – malda namuose ar ramioje vietoje laikoma tinkama.
Kitos religijos
- Judaizmas: Žydai meldžiasi tris kartus per dieną, dažnai sinagogose, bet ir namuose. Vieša malda, pavyzdžiui, prie Raudų sienos Jeruzalėje, yra svarbi tradicija.
- Budizmas: Budizme malda dažnai yra meditacija arba mantros kartojimas. Pavyzdžiui, Tibeto budistai viešai suka maldos ratus, o tai laikoma dvasine praktika, kuri naudinga visai bendruomenei. Viešos apeigos, kaip Tailando budistų vienuolių eisenos, taip pat yra įprastos.
- Hinduizmas: Maldos (pudža) dažnai atliekamos šventyklose ar namuose, bet viešos šventės, tokios kaip Diwali, apima masines maldas ir ritualus.
Budizme malda yra vidinė refleksija, o ne prašymas dievybei. Pavyzdžiui, Dalai Lama kartą sakė: „Mano malda yra ne prašyti, o ugdyti užuojautą ir ramybę.“ Tačiau viešos praktikos, kaip budistų vienuolių giedojimas Tailande, traukia turistų dėmesį ir kartais suvokiamos kaip egzotiškos, o ne religinės.
Sikhizme malda (ardas) atliekama gurdvarose, o bendruomeninė malda yra esminė tikėjimo dalis. 2015 m. Londone sikhų bendruomenė surengė viešą maldą už taiką po teroristinių išpuolių, ir tai buvo sutikta su pagarba.
2011 m. po cunamio Japonijoje budistų vienuoliai organizavo viešas maldas ir meditacijas nukentėjusiose vietovėse. Vietos gyventojai, net ir netikintys, prisijungė, sakydami, kad tai padėjo jiems rasti ramybę. Ši praktika suvienijo bendruomenę ir parodė, kaip vieša malda gali gydyti.
2018 m. JAV vienoje mokykloje kilo skandalas, kai krikščionių mokytojas viešai meldėsi su mokiniais, nepaisydamas mokyklos taisyklių, draudžiančių religinę veiklą. Tėvai skundėsi, kad tai pažeidė jų vaikų teisę į neutralią aplinką, ir mokytojas buvo atleistas. Šis atvejis rodo, kaip vieša malda gali tapti konfliktų šaltiniu, kai negerbiamos ribos.
Meldimasis yra įvairiapusis veiksmas, kuris gali būti ir labai asmeniškas, ir viešas. Šventieji raštai, tokie kaip Biblija ar Koranas, pabrėžia maldos svarbą, tačiau skirtingai interpretuoja jos vietą ir formą. Visuomenės požiūris į viešą maldą priklauso nuo kultūros, konteksto ir religinės praktikos pobūdžio. Nors vieša malda gali suvienyti bendruomenes, ji kartais sukelia nesusipratimų ar net konfliktų. Svarbiausia, kad malda, nesvarbu, slapta ar vieša, išliktų nuoširdi ir pagarbi aplinkiniams.