Sandoros palapinė, dar vadinama Susitikimo palapine, buvo šventasis statinys, kurį Dievas įsakė pastatyti izraelitams jų kelionės po Sinajaus dykumą metu. Tai buvo laikina, bet itin svarbi šventovė, simbolizavusi Dievo artumą savo tautai. Nors tai nebuvo pastovi šventykla, Sandoros palapinė tapo pirmuoju centrinės izraelitų religijos simboliu.
Dievas nurodė Mozei pastatyti palapinę ant Sinajaus kalno. Išėjimo knygos 25–31 skyriuose pateikti išsamūs nurodymai, kaip ją įrengti. Pagal Dievo įsakymą, palapinė turėjo būti pastatyta iš akacijos medienos, padengtos auksu, o jos uždangalai pagaminti iš brangių medžiagų – smulkiai austo lino, violetinio, raudono ir tamsiai mėlyno audinio bei kailių.
Viduje buvo įrengta Šventoji vieta ir Švenčiausioji vieta. Švenčiausiojoje buvo laikoma Sandoros skrynia, kurioje buvo dešimt Dievo įsakymų plokštės, Aarono lazda ir indas su mana. Virš skrynios buvo įrengti du cherubai, jų sparnai dengė skrynią. Tai buvo laikoma vieta, kur Dievo buvimas (shechina) apsireikšdavo Mozei ir vyriausiajam kunigui.
Sandoros palapinė buvo ne tik maldos ar aukojimo vieta. Ji simbolizavo Dievo ir Jo tautos sutartį – sandorą, pagal kurią Dievas vedė izraelitus į Pažadėtąją žemę ir reikalavo ištikimybės Jo įstatymams. Kunigai, kilę iš Aarono giminės, prižiūrėjo palapinę ir vykdė aukojimo apeigas. Vieną kartą per metus, Permaldavimo dieną (Jom Kipur), vyriausiasis kunigas įeidavo į Švenčiausiąją vietą ir atlikdavo apeigas už visos tautos nuodėmes.
Palapinė buvo nešiojama per visas klajones dykumoje. Kai izraelitai apsistodavo, levitai ją surinkdavo ir įrengdavo. Kai Izraelis persikėlė į Kanaano žemę, palapinė tam tikrą laiką stovėjo Šiloje, vėliau – Nobe ir kitose vietose.
Sandoros palapinė tarnavo kaip pagrindinė šventovė iki karaliaus Saliamono laikų, kai Jeruzalėje buvo pastatyta pirmoji nuolatinė Šventykla. Tuomet palapinės funkcijos ir simbolika buvo perimtos šventyklos. Tačiau palapinė išliko svarbi Izraelio istorijoje ir tikėjime.
Sandoros palapinė simbolizavo Dievo troškimą gyventi tarp savo tautos. Vėliau, krikščioniškoje teologijoje, palapinė tapo Kristaus įsikūnijimo simboliu – Dievo buvimo žmonių tarpe ženklu. Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14), pažodžiui: „įsikūrė palapinėje tarp mūsų“.