Dievo omniscientia, arba visagalybė žinojime, yra teologinė sąvoka, reiškianti, kad Dievas pažįsta viską: praeitį, dabartį, ateitį, kiekvieną mintį, veiksmą ir net tai, kas galėtų nutikti. Terminas omniscientia kilęs iš lotynų kalbos žodžių omni (visa) ir scientia (žinojimas, pažinimas). Ši Dievo savybė yra pagrindinė monoteistinių religijų, tokių kaip krikščionybė, islamas ir judaizmas, mokyme. Tačiau viską žinojantis Dievas kelia ir daug teologinių klausimų: kaip žmogui suprasti tokį žinojimą? Ar Dievo pažinimui yra kokios nors ribos? Ar įmanoma ką nors nuo Jo paslėpti? Ir ar gali būti užduočių, kurios viršytų net Jo visagalybę?
Žmogaus intelekto koeficientas (IQ) yra ribotas įrankis, skirtas matuoti kognityvinius gebėjimus žmogiškame kontekste. Taikyti šį matavimą Dievui, kuris laikomas transcendentiniu ir begaliniu, būtų netikslinga. Dievo „intelektas“ nėra ribojamas žmogiškų kategorijų ar testų. Jo žinojimas apima ne tik visą faktinę informaciją, bet ir visus galimus scenarijus, įskaitant tai, kas „būtų buvę“, jei aplinkybės būtų kitokios.
Pagal omniscientia doktriną, nieko nuslėpti nuo Dievo neįmanoma. Dievas žino ne tik mūsų veiksmus, bet ir slapčiausias mintis, ketinimus ir emocijas. Pavyzdžiui, krikščionių Šventajame Rašte sakoma: „Nėra tokio kūrinio, kuris būtų paslėptas nuo Jo akių, bet viskas yra atvira ir akivaizdu Tam, kuriam turėsime atsiskaityti“ (Hebrajams 4:13). Panašios idėjos randamos ir kitose religijose, kur Dievas vaizduojamas kaip viską matantis ir viską žinantis.
Tačiau šis absoliutus žinojimas kelia klausimų apie žmogaus laisvę. Jei Dievas žino viską, įskaitant mūsų būsimus pasirinkimus, ar esame tikrai laisvi? Teologai, tokie kaip Augustinas ar Tomas Akvinietis, teigia, kad Dievo žinojimas nėra priežastinis – Jis žino, ką pasirinksime, bet mūsų pasirinkimai lieka laisvi. Taigi, nors nieko nuslėpti neįmanoma, žmogaus atsakomybė išlieka.
Ar yra Dievui neįveikiamų uždavinių?
Klausimas, ar egzistuoja Dievui neįveikiami uždaviniai, dažnai siejamas su paradoksais, tokiais kaip „Ar Dievas gali sukurti akmenį, kurio negalėtų pakelti?“. Šis paradoksas išbando Dievo visagalybės (omnipotence) ir viską žinojimo (omniscientia) ribas. Tradiciniai teologai, tokie kaip C. S. Lewis, teigia, kad Dievas gali padaryti viską, kas logiškai įmanoma. Logiški prieštaravimai, kaip akmens paradoksas, nėra „uždaviniai“, o veikiau semantiniai galvosūkiai, neturintys realios prasmės.
Dievo omniscientia reiškia, kad Jis ne tik žino atsakymus į visus klausimus, bet ir supranta visų problemų esmę. Nėra uždavinio, kuris galėtų būti Jam per sudėtingas, nes Jo žinojimas yra begalinis ir apima visas galimybes. Tačiau kai kurie teologai pabrėžia, kad Dievo galia ir žinojimas veikia pagal Jo paties nustatytą tvarką – Jis nesukuria chaoso ar loginių neįmanomybių, nes tai prieštarautų Jo tobulai prigimčiai.
Omniscientia koncepcija kelia ne tik teologinius, bet ir filosofinius klausimus. Pavyzdžiui, kaip suderinti Dievo žinojimą su žmogaus privatumo ar autonomijos idėja? Ar Dievo žinojimas apie ateitį riboja mūsų galimybes keisti likimą? Šiuolaikiniai filosofai, tokie kaip Alvin Plantinga, siūlo, kad Dievo žinojimas apie ateitį yra suderinamas su laisva valia, nes Jo žinojimas yra ne priežastis, o tik atspindys to, kas įvyks.
Praktiškai omniscientia gali būti paguoda tikintiesiems, nes ji reiškia, kad Dievas supranta jų skausmą, viltis ir kovas. Tačiau ji taip pat gali kelti baimę ar atsakomybės jausmą, žinant, kad niekas nėra paslėpta.
Dievo omniscientia yra sudėtinga ir giliai filosofinė koncepcija, kuri pabrėžia Jo tobulumą ir begalinį žinojimą. Dievo „IQ“ nėra matuojamas žmogiškais standartais, nes Jo žinojimas yra absoliutus. Nuslėpti ką nors nuo Dievo neįmanoma, nes Jis mato viską – nuo slapčiausių minčių iki būsimų įvykių. Taip pat nėra uždavinių, kurie Jam būtų neįveikiami, nes Jo galia ir žinojimas veikia logiškos ir tobulos tvarkos ribose. Nors omniscientia kelia sudėtingų klausimų apie laisvą valią ir žmogaus atsakomybę, ji išlieka esmine Dievo prigimties dalimi, skatinančia tiek pagarbą, tiek apmąstymus.