Agonija (gr. agonia, iš agon – kova, kova iki galo) reiškia intensyvią fizinę, emocinę ar dvasinę kančią, dažnai siejamą su mirties procesu arba kraštutiniu skausmu. Tai būsena, kai žmogus išgyvena didžiulį fizinį ar psichologinį stresą, dažnai suvokdamas artėjančią pabaigą. Šiuolaikinėje kalboje terminas gali būti vartojamas ir perkeltine prasme, apibūdinant stiprų emocinį ar moralinį konfliktą.
Žodis kilęs iš graikų kalbos agonia, kuris reiškė „kova“, „mūšis“ arba „pastanga“. Senovės Graikijoje agon buvo naudojamas apibūdinti atletų varžybas, dramatiškus konfliktus teatre ar net gyvenimo kovas. Vėliau, romėnų ir krikščioniškame kontekste, žodis įgavo reikšmę, susijusią su mirties kančia, ypač krikščionių kankinių kontekste.
Graikiškas agonia (ἀγωνία) reiškia ne tik fizinę kovą, bet ir vidinį konfliktą, baimę ar kančią, kylančią iš artėjančios grėsmės. Naujajame Testamente šis žodis vartojamas apibūdinti Jėzaus kančiai Getsemanės sode, kur jis išgyvena didžiulį dvasinį ir emocinį skausmą prieš nukryžiavimą.
Biblijoje, ypač Naujajame Testamente, „agonija“ dažniausiai siejama su Jėzaus Kristaus kančia. Žodis agonia tiesiogiai pasirodo tik keliuose kontekstuose, tačiau pati koncepcija – intensyvi kova ar kančia – yra dažna.
- Getsemanės sodas (Luko 22:44)
Vienas ryškiausių agonijos pavyzdžių yra Jėzaus malda Getsemanės sode prieš suėmimą. Luko evangelijoje rašoma: „Ir apimtas agonijos (gr. agonia), jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi kraujo lašai, krintantys žemėn.“
Čia graikiškas žodis agonia pabrėžia Jėzaus dvasinę ir emocinę kovą, suvokiant artėjančią mirtį ir žmonijos nuodėmių naštą. Jo kančia buvo tokia intensyvi, kad prakaitas lyginamas su krauju (gali būti medicininis reiškinys, vadinamas hematidroze, kai streso metu kraujagyslės plyšta). - Krikščionių kova už tikėjimą
Nors žodis agonia tiesiogiai nevartojamas, agonijos koncepcija atsispindi apaštalų laiškuose, kur tikintieji raginami ištverti kančias. Pavyzdžiui, Paulius Laiške kolosiečiams (Kolosiečiams 1:29) kalba apie savo „kovą“ (agonizomai – kilęs iš tos pačios šaknies): „Dėl to aš triūsiu, kovodamas (agonizomenos) jo galia, kuri galingai veikia manyje.“
Čia agonija reiškia dvasinę kovą ir pastangas skleidžiant Evangeliją. - Kankinių agonija
Nors Naujajame Testamente kankinių mirtys aprašomos rečiau, ankstyvojoje krikščionybėje „agonija“ tapo kankinių kančių simboliu. Pavyzdžiui, Stepono kankinystė (Apaštalų darbai 7:54–60) atspindi fizinę ir dvasinę kovą, išliekant ištikimam tikėjimui.
Biblijoje agonija dažnai siejama su dvasine kova, išbandymu ar pasirinkimu tarp paklusnumo Dievui ir žmogiškos silpnybės. Jėzaus agonija Getsemanėje yra kulminacinis momentas, rodantis jo žmogiškąją prigimtį (baimę, kančią) ir dieviškąją valią (paklusnumą Tėvo planui).
Kultūrinis ir teologinis aspektas:
- Krikščionybėje agonija laikoma šventa, nes ji atspindi Jėzaus auką už žmoniją. Jo kančia Getsemanėje ir ant kryžiaus yra centrinių krikščionių tikėjimo įvykių dalis.
- Senovės graikų kontekste agonia galėjo būti herojiškos kovos simbolis, tačiau krikščionybėje ji įgavo nuolankumo, ištvermės ir pasiaukojimo prasmę.
Šiandien „agonija“ vartojama tiek medicininiame kontekste (pvz., mirties agonija – paskutinės žmogaus gyvenimo akimirkos), tiek perkeltine prasme (pvz., „jis išgyveno emocinę agoniją“). Tačiau biblinis kontekstas pabrėžia ne tik skausmą, bet ir jo prasmę – per kančią ateina išganymas ar pergalė.
Jėzus Getsemanės sode: agonijos ir klusnumo valanda
(Luko 22, 39–46)
Getsemanės sodas buvo alyvmedžių giraitė netoli Jeruzalės, Alyvų kalno papėdėje. Būtent čia, po Paskutinės vakarienės, Jėzus atėjo melstis drauge su savo mokiniais, žinodamas, kad netrukus bus suimtas ir nužudytas.
Evangelijos pagal Luką 22 skyriuje pasakojama:
“Atsiklaupęs Jis meldėsi: ‘Tėve, jei nori, atitrauk nuo manęs šią taurę! Tačiau tebūnie ne mano, o tavo valia.'” (Lk 22, 42)
Jėzus žinojo, kad laukia kančia ir mirtis ant kryžiaus. Žodis „taurė“ čia reiškia artėjantį kentėjimą ir Dievo teismo valandą. Jo malda parodo tikrą žmogišką baimę ir kančią, bet kartu ir visišką klusnumą Dievui Tėvui.
Agonijos momentas
Lukas rašo, kad Jėzus meldėsi su didžiuliu sielvartu:
“Jo kančia dar padidėjo, ir Jo prakaitas tapo kaip kraujo lašai, krentantys ant žemės.” (Lk 22, 44)
Tai vadinama hematohidroze – reta būsena, kai žmogus patiria tokį stiprų stresą, kad kraujas maišosi su prakaitu. Tai tikras fizinis agonijos ženklas.
Kol Jėzus kovojo maldoje, mokiniai, tarp jų ir Petras, Jonas bei Jokūbas, buvo nuvargę ir užmigo. Jėzus kelis kartus juos žadino, ragino budėti ir melstis, kad nepakliūtų į pagundą:
“Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą.” (Lk 22, 46)
Netrukus po šios maldos atėjo Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos mokinių, vedinas kareivių minios. Jis pabučiavo Jėzų, parodydamas, ką suimti. Tai buvo išdavystės pradžia ir kelias į kryžių.