Šv. Kamilas Lelis (Camillus de Lellis, 1550–1614) – italų kunigas, vienuolis ir šventasis, žinomas kaip ligonių globėjas ir Kamilitų ordino įkūrėjas. Jo gyvenimas pasižymėjo dramatišku atsivertimu, atsidavimu vargšams bei ligoniams ir giliu dvasingumu, tačiau jis taip pat turėjo nuodėmių, kurios formavo jo kelią į šventumą.
Kamilas gimė Bokianike, Italijoje, kilmingoje šeimoje. Jo jaunystė buvo audringa, pažymėta nuodėmingo gyvenimo:
- Lošimai ir išlaidumas: Jaunystėje Kamilas buvo priklausomas nuo azartinių lošimų, kurie jį dažnai įstumdavo į skolas. Jis švaistė pinigus ir gyveno nerūpestingai, nekreipdamas dėmesio į moralę ar atsakomybę.
- Kariškas gyvenimas ir smurtas: Būdamas aukštas ir tvirtas, Kamilas tarnavo kaip samdinys įvairiose kariuomenėse, dalyvaudamas Venecijos ir kitų Italijos karuose. Šis gyvenimo būdas buvo susijęs su smurtu, girtuokliavimu ir amoraliu elgesiu, kuris toli gražu neatitiko krikščioniškų vertybių.
- Puikybė ir užsispyrimas: Kamilas buvo karštakošis ir išdidus, dažnai elgėsi impulsyviai, neklausydamas patarimų. Jo užsispyrimas trukdė jam anksčiau pakeisti gyvenimo būdą, net kai susidurdavo su sunkumais, pvz., praradęs turtą dėl lošimų.
- Dvasinis abejingumas: Nors užaugo krikščioniškoje aplinkoje, Kamilas ilgą laiką buvo abejingas tikėjimui, ignoravo dvasinius dalykus ir gyveno pasaulietinį gyvenimą, orientuotą į malonumus.
Svarbus lūžis įvyko apie 1575 m., kai Kamilas, dirbdamas kapucinų vienuolyne kaip darbininkas, patyrė atsivertimą. Jį stipriai paveikė vienuolio pamokslai ir vidinis suvokimas apie savo nuodėmingą gyvenimą. Be to, jis kentėjo nuo chroniškos kojos žaizdos, kuri privertė jį dažnai lankytis ligoninėse. Ten jis pamatė apgailėtiną ligonių priežiūrą, kas paskatino jį atsidėti jų tarnystei.
Po atsivertimo Kamilas pakeitė savo gyvenimą:
- Kamilitų ordino įkūrimas: 1582 m. jis įkūrė „Ligonių tarnų draugiją“ (vėliau Kamilitų ordiną), kurios nariai pasižadėjo rūpintis ligoniais, ypač tais, kurie serga užkrečiamomis ligomis, pvz., maru. Ordino nariai nešiojo raudoną kryžių ant abitų – simbolį, kuris vėliau įkvėpė Raudonojo Kryžiaus organizaciją.
- Ligoninių reforma: Kamilas siekė pagerinti ligoninių sąlygas, akcentuodamas švarą, orumą ir dvasinę pagalbą ligoniams. Jis pats asmeniškai slaugė ligonius, net rizikuodamas savo gyvybe.
- Kunigystė: 1584 m. Kamilas buvo įšventintas kunigu, nors jam trūko formalaus išsilavinimo. Jo tarnystė buvo pagrįsta praktine meile, o ne akademinėmis žiniomis.
Nuodėmių reikšmė
Kamilas savo nuodėmes laikė pamoka, padėjusia jam suprasti žmogišką silpnumą ir Dievo gailestingumą. Jo lošimų ir smurto patirtis leido jam geriau užjausti vargšus ir nusidėjėlius, o asmeninės kančios (kojos žaizda) padėjo įsijausti į ligonių skausmą. Jo atsivertimas yra pavyzdys, kaip net didžiausi nusidėjėliai gali rasti kelią į šventumą per atgailą ir tarnystę.
Šv. Kamilas Lelis mirė 1614 m. Romoje. Jis buvo kanonizuotas 1746 m. popiežiaus Benedikto XIV. Jo šventė švenčiama liepos 14 d. (kai kuriose šalyse – liepos 18 d.). Jis laikomas ligonių, slaugytojų, ligoninių ir mirštančiųjų globėju. Kamilitų ordinas tebeveikia, tęsdamas jo misiją rūpintis ligoniais visame pasaulyje.
Palyginimas su Šv. Augustinu
Kaip ir Šv. Augustinas, Kamilas gyveno nuodėmingą jaunystę, tačiau abu patyrė gilų atsivertimą, kuris nulėmė jų šventą gyvenimą. Skirtingai nei Augustinas, kuris daugiausia darbavosi teologijoje, Kamilas buvo labiau praktinės tarnystės žmogus, tiesiogiai padėjęs ligoniams ir vargšams.