Ar gali du visiškai priešingi dalykai būti tuo pačiu?
Pasirodo – ne tik gali. Visa visata ant to pastatyta. Šį principą filosofai vadina coincidentia oppositorum – priešybių sutapimu.
Ką reiškia „priešybių sutapimas“?
Coincidentia oppositorum – lotyniškas terminas, reiškiantis priešybių sutapimą, priešybių su(si)ėjimą viename taške.
Tai idėja, kad priešingi reiškiniai gali:
- Ne tik egzistuoti vienu metu,
- Bet ir papildyti vienas kitą,
- O kartais – iš tikrųjų būti dvi pusės vieno ir to paties dalyko.
Kas pirmas apie tai pagalvojo?
Nors šią sąvoką išgarsino viduramžių filosofas Nikolajus Kuzietis (Nicholas of Cusa, 1401–1464), ji senesnė nei krikščionybė ar graikų filosofija.
Seniausi pavyzdžiai:
- Jin ir jang (kinų daoizmas) – šviesa ir tamsa, vyras ir moteris, ramybė ir judėjimas. Viena be kito neegzistuoja.
- Heraklitas (VI a. pr. Kr.) – teigė, kad „kova yra visų daiktų tėvas“, bet kova sukuria harmoniją.
- Kabala – Dievo savybės (Sefirot) turi tiek griežtumą (Din), tiek gailestingumą (Chesed), ir tik jų balansas atskleidžia pilnatvę.
Nikolajus Kuzietis: kai Dievas ir niekas sutampa
Kuzietis pirmasis Vakaruose labai aiškiai suformulavo:
„Dievas yra begalybė, kurioje priešybės sutampa.“
Jo mintis:
- Dievas yra vienu metu viskas ir niekas.
- Dievas yra didžiausias (infinitum) ir mažiausias (minimum).
- Gėris ir blogis, tvarka ir chaosas Dievuje ne kovoja, o tampa vieno proceso dalimi.
Jis net rašė, kad Dievo proto akivaizdoje mūsų „priešingybės“ tėra žmonių proto ribotumo sukurti kontrastai.
Mūsų gyvenimas pilnas priešybių:
- Laimė ir kančia.
- Gyvenimas ir mirtis.
- Laisvė ir atsakomybė.
Dažnas bando pasirinkti „vieną teisingą pusę“. Bet priešybių sutapimo mokymas sako:
- Abi pusės reikalingos.
- Tiesa gimsta ne iš pasirinkimo „arba“, o iš „ir“.
Todėl išmintis nėra vengti priešingybių, o išmokti jas sutalpinti savo sąmonėje.
Priešybių sutapimas
Šiuolaikiniai fizikai kalba apie:
- Dalelių-bangų dualumą – šviesa yra ir dalelė, ir banga.
- Materijos ir energijos vienybę – Einšteino garsioji formulė E=mc².
- Netgi laikas ir erdvė bendrojoje reliatyvumo teorijoje sutampa.
Mokslas tik patvirtino tai, ką mistikai žinojo tūkstančius metų.
Priešybės nėra priešai.
Jos yra dvi pusės vienos monetos.
Supratęs priešybių sutapimą, žmogus nebeskirsto pasaulio į „juoda“ ir „balta“.
Jis pradeda matyti didįjį vienį, kur gyvenimas, mirtis, džiaugsmas ir kančia – ne karo laukas, o vienos didelės šventės dalys.