Krikščionių teologijoje angelai ir demonai yra dvasinės būtybės, turinčios laisvą valią, tačiau jų pasirinkimas tarp gėrio ir blogio laikomas vienkartiniu ir negrįžtamu. Ši idėja ypač ryški svarstant Velnio (arba Liuciferio) ir jo pasekėjų – demonų – likimą. Kodėl Velnias, net jei teoriškai atsiverstų į tikėjimą ir išlaisvintų sielas iš pragaro, negalėtų tapti šventuoju? Atsakymas slypi krikščionių mokyme apie vienkartinį angelų pasirinkimą, kuris nulemia jų amžiną būseną.
Angelų prigimtis ir laisva valia
Angelai, pagal krikščionių mokymą, yra dvasinės būtybės, sukurtos Dievo su intelektu ir laisva valia, tačiau skirtingai nei žmonės, jų pasirinkimas yra galutinis. Ši idėja kyla iš teologinių apmąstymų apie angelų prigimtį, kurią plėtojo tokie Bažnyčios Tėvai kaip Šv. Augustinas ir Šv. Tomas Akvinietis. Angelai, būdami grynosios dvasios, neturi kūniškų apribojimų, tokių kaip emocijos, kūno aistros ar nežinojimas, kurie žmonėms gali trukdyti priimti visiškai sąmoningą sprendimą. Jų intelektas yra tobulas, todėl jų pasirinkimas – tarnauti Dievui ar Jam priešintis – yra visiškai sąmoningas, laisvas ir galutinis.
Vienkartinio pasirinkimo doktrina teigia, kad angelai, sukūrimo metu arba po maišto prieš Dievą (aprašyto Apreiškimo knygoje 12:7–9), turėjo vieną lemiamą akimirką, kai pasirinko savo amžinąją būseną. Tie, kurie pasirinko ištikimybę Dievui, tapo šventaisiais angelais, tarnaujančiais Jo valiai. Tie, kurie, vadovaujami Liuciferio, pasirinko puikybę ir maištą, tapo demonais, amžinai atskirtais nuo Dievo.
Kodėl pasirinkimas negrįžtamas?
Krikščionių teologijoje angelų pasirinkimo negrįžtamumas grindžiamas keliomis priežastimis:
- Tobulas pažinimas: Angelai, skirtingai nei žmonės, turi tobulą supratimą apie Dievo prigimtį ir Jo valią. Jų maištas nebuvo pagrįstas neišmanymu ar klaida, bet sąmoningu Dievo atmetimu. Todėl jų sprendimas laikomas visiškai informuotu ir galutiniu.
- Nekintanti prigimtis: Žmonės, būdami kūniškos būtybės, keičiasi, mokosi ir gali atgailauti per gyvenimą. Angelai, kaip dvasinės esybės, neturi tokio kintamumo – jų prigimtis yra fiksuota. Kai pasirinkimas padarytas, jis atspindi jų esminę valią, kuri negali pasikeisti.
- Dievo teisingumas: Krikščionys tiki, kad Dievas yra teisingas. Leisti demonams atgailauti reikštų paneigti jų laisvo pasirinkimo pasekmes. Jų amžinas atskyrimas nuo Dievo (pragaras) yra jų pačių valios išraiška, o ne Dievo bausmė.
Velnias, Liuciferis ir šventumo neįmanomumas
Liuciferis, dažnai tapatinamas su Velniu, pagal tradiciją buvo vienas iš aukščiausių angelų, tačiau dėl puikybės (noras būti lygiam Dievui, kaip aprašyta Izaijo 14:12–15) jis pasirinko maištą. Jo sprendimas buvo ne tik asmeninis, bet ir paskatino kitų angelų maištą, todėl jis tapo blogio įsikūnijimu.
Net jei teoriškai Liuciferis „atsiverstų“ ir išleistų sielas iš pragaro, krikščionių teologija teigia, kad tai neįmanoma dėl šių priežasčių:
- Fiksuota valia: Liuciferio pasirinkimas atspindi jo esminę valią – visišką ir negrįžtamą Dievo atmetimą. Jo prigimtis yra taip giliai priešinga Dievo gerumui, kad atgaila būtų logiškai neįmanoma, kaip ugniai tapti vandeniu.
- Šventumo prigimtis: Šventumas krikščionybėje reiškia visišką atsidavimą Dievo valiai ir dalyvavimą Jo šventume. Demonai, pasirinkę priešingą kelią, negali dalyvauti Dievo šventume, nes jų valia yra amžinai nukreipta prieš Jį.
- Amžina būsena: Pragaras, kaip demonų ir pasmerktųjų būsena, yra ne tik vieta, bet ir egzistencinė būsena – savanoriškas atskyrimas nuo Dievo. Liuciferio „išlaisvinimas“ sielų reikštų paneigti jų pačių pasirinkimus, o tai prieštarautų Dievo pagarbei laisvai valiai.
Kai kurie šiuolaikiniai teologai, ypač paveikti universalizmo idėjų (tikėjimo, kad visi galiausiai bus išganyti), klausia, ar demonų pasirinkimas tikrai negrįžtamas. Pavyzdžiui, teologas Hansas Ursas von Balthasaras svarstė, ar pragaras gali būti tuščias, remdamasis Dievo begaline gailestingumo meile. Tačiau pagrindinė katalikų ir ortodoksų tradicija laikosi požiūrio, kad demonų pasirinkimas yra galutinis, nes kitaip būtų paneigta laisvos valios ir moralinės atsakomybės prasmė.
Protestantų tradicijose požiūris skiriasi, tačiau dauguma išlaiko idėją, kad Velnias ir demonai yra amžinai pasmerkti dėl savo maišto. Pavyzdžiui, Reformacijos teologas Jonas Kalvinas pabrėžė Dievo suverenumą, teigdamas, kad demonų likimas yra Dievo valios dalis.
Biblijoje demonų negrįžtamas pasirinkimas atsispindi keliuose fragmentuose:
- Apreiškimo knyga (12:7–9): „Danguje kilo mūšis: Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. <…> Jis buvo išmestas, tas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinama Velniu ir Šėtonu.“
- Judo laiškas (1:6): „Angelus, neišsaugojusius savo pradinės padėties, <…> jis laiko amžinoje tamsybėje, didžiosios dienos teismui.“
Kultūriškai Velnias dažnai vaizduojamas kaip tragiška figūra, pavyzdžiui, Johno Miltono „Prarastame rojuje“, kur Liuciferio puikybė ir maištas yra dramatiškas, bet negrįžtamas pasirinkimas. Tačiau net ir šioje literatūroje nėra užuominų apie galimą jo atgailą, nes jo prigimtis yra neatsiejamai susijusi su blogiu.
Krikščionių mokymas apie vienkartinį angelų pasirinkimą pabrėžia laisvos valios svarbą ir jos pasekmes. Angelai, turėdami tobulą pažinimą, padarė galutinį sprendimą, kuris nulėmė jų amžinąją būseną. Velnias ir demonai, pasirinkę maištą prieš Dievą, negali tapti šventaisiais, nes jų valia yra negrįžtamai priešinga Dievo gerumui. Ši doktrina ne tik paaiškina demonų prigimtį, bet ir kviečia žmones apmąstyti savo laisvos valios atsakomybę, kuri, skirtingai nei angelų, gali būti keičiama per atgailą gyvenimo metu. Vienkartinio pasirinkimo idėja išlieka giliu teologiniu priminimu apie laisvės grožį ir jos amžinąją reikšmę.