Viduramžių Europoje, kai religija buvo ne tik dvasinis gyvenimo pagrindas, bet ir politikos įrankis, atsirado karingų vienuolių luomas, kurį mes šiandien vadiname kryžiuočiais. Jų pavadinimas, nors ir atrodytų savaime suprantamas, slepia daugiau nei vien tik kryžiaus simboliką.
Pats žodis „kryžiuočiai“ kilo iš lotyniško crucesignati, reiškiančio „pažymėtieji kryžiumi“. Kai riteriai ar paprasti kariai prisiekdavo dalyvauti Šventojoje kovoje – kryžiaus žygyje, jie ant drabužių prisisiūdavo kryžių. Dažniausiai raudoną, kuris simbolizavo Kristaus kraują ir jų pasiryžimą aukotis.
Bet kryžius buvo daugiau nei tik ženklas. Jis reiškė pereinamąjį ritualą: žmogus, kuris jį užsidėdavo, tapdavo nebe paprastu kardu mojuojančiu kavalieriumi, o Kristaus kariu (miles Christi). Šis simbolis suteikdavo dvasinį imunitetą – net jei žudysi ar deginsi miestus, tai laikyta pateisinama, jei tai daroma Dievo vardu.
Ar kryžiuočiai tikėjo Dievu?
Dauguma tikėjo. Bet jų tikėjimas dažnai buvo susipynęs su politika, turto troškimu ir garbe. Kryžiaus žygiai tapo priemone:
- Išpirkti nuodėmes (kai kurie didikai dalyvaudavo, kad būtų atleistos jų ankstesnės nuodėmės).
- Gauti žemių naujose teritorijose.
- Įgyti politinę įtaką ir titulų.
Pavyzdžiui, Vokiečių ordinas (Teutonų ordinas), kurį Lietuvoje dažniausiai vadiname kryžiuočiais, oficialiai siekė „krikštyti pagonis“, tačiau realiai statė pilis, kaupė mokesčius ir valdė žemes kaip feodalai. Jų balti apsiaustai su juodu kryžiumi tapo simboliu, kuris mūsų protėviams dažniau reiškė mirtį nei išganymą.
XIII–XIV amžiuje pagoniška Lietuva buvo viena paskutinių Europos šalių, kuri priešinosi krikščionybei. Kryžiuočiai pateikė paprastą viešą argumentą: „plėšikai ir pagonys grasina krikščionių pasauliui, juos būtina atversti arba sunaikinti.“ Tačiau už šio sakinio slypėjo ir politinė tikrovė:
- Lietuva buvo vartai į Rytus, patogi karinė ir prekybinė zona.
- Vokiečių ordinas siekė išplėsti savo valdžią į Baltijos kraštus.
- Krikštas reiškė ne tik religiją, bet ir feodalinę priklausomybę.
Ar visi kryžiuočiai buvo vienodi?
Ne. Į kryžiaus žygius rinkdavosi įvairūs žmonės:
- Kilmingi riteriai, kurie ieškojo šlovės.
- Skurdžiai valstiečiai, kurie tikėjosi per karą praturtėti.
- Tikri idealistai, kurie nuoširdžiai tikėjo, kad padeda skleisti Dievo žodį.
Beje, kai kurie kryžiuočiai patys tapo sufijų įkvėpimo pavyzdžiais – pvz., vėliau islamo pasaulyje sklandė legendos apie „krikščionių šventuosius karius“, kurie kovojo garbingai ir net buvo pagarbiai minimi musulmonų kronikose. Tačiau daugeliui paprastų žmonių kryžiuočiai buvo ne evangelijos nešėjai, o svetimų žemių užkariautojai.
Įdomu tai, kad kryžiaus simbolis, kuris viduramžiais reiškė karą ir kraują, vėliau tapo taikos ir atleidimo ženklu. Nuo XIX amžiaus raudonasis kryžius tapo neutralumo ir pagalbos simboliu visame pasaulyje.