Efeso Susirinkimas buvo sušauktas imperatoriaus Teodosijaus II iniciatyva, reaguojant į teologinį konfliktą tarp dviejų įtakingų Bažnyčios vadovų: Konstantinopolio patriarcho Nestorijaus ir Aleksandrijos patriarcho Kirilo. Pagrindinis ginčas kilo dėl Nestorijaus mokymo, vadinamo nestorianizmu. Nestorijus teigė, kad Jėzuje Kristuje yra dvi atskiros prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – ir jos egzistuoja kaip atskiri asmenys, kurie tik „susijungę“. Dėl to jis atmetė tradicinį Marijos titulą Theotokos („Dievo Motina“), siūlydamas vadinti ją Christotokos („Kristaus Motina“), nes, jo manymu, Marija pagimdė tik žmogiškąją Kristaus prigimtį, o ne dieviškąją.
Toks mokymas sukėlė pasipiktinimą, ypač Aleksandrijos vyskupo Kirilo, kuris laikėsi ortodoksinės pozicijos, kad Kristuje yra viena asmens prigimtis, sujungianti dieviškumą ir žmogiškumą (vadinamoji hipostatinė sąjunga). Kirilas teigė, kad Marija, kaip Theotokos, pagimdė Dievą Žodį, tapusį kūnu, todėl jos titulas yra teisingas ir būtinas. Nestorijaus mokymas buvo laikomas erezija, nes jis, anot kritikų, skaldė Kristaus vienybę ir menkino dieviškumo įsikūnijimą.
Efeso Susirinkimas vyko 431 m. birželio–liepos mėn. Efese (dabartinė Turkija), mieste, kuris buvo pasirinktas dėl savo simbolinės reikšmės – pagal tradiciją, ten gyveno ir mirė Mergelė Marija. Susirinkime dalyvavo apie 200 vyskupų, daugiausia iš Rytų Bažnyčios, tačiau Romos popiežius Celestinas I atsiuntė savo legatus, nes pats negalėjo dalyvauti. Popiežius jau buvo pasmerkęs Nestorijaus mokymą prieš susirinkimą ir pavedė Kirilui vadovauti posėdžiams jo vardu.
Susirinkimas prasidėjo chaotiškai. Nestorijus atsisakė dalyvauti, kol nesusirinks visi vyskupai, ypač jo šalininkai, vadovaujami Antiochijos patriarcho Jono. Tačiau Kirilas, remiamas Efeso vyskupo Memnono ir daugumos vyskupų, nusprendė nelaukti ir birželio 22 d. pradėjo posėdžius. Per pirmąjį susitikimą Nestorijaus mokymas buvo oficialiai pasmerktas kaip eretiškas, o jis pats pašalintas iš patriarcho posto. Marijos titulas Theotokos buvo patvirtintas kaip ortodoksinis.
Vėliau atvykę Antiochijos vyskupai, vadovaujami Jono, surengė atskirą susirinkimą, kuriame pasmerkė Kirilą ir Memnoną, apkaltindami juos neteisėtu procesu. Imperatorius Teodosijus II, gavęs prieštaringus raportus, iš pradžių panaikino abiejų pusių sprendimus ir liepė vyskupams ieškoti kompromiso. Galiausiai, po kelių mėnesių derybų ir Romos popiežiaus įsikišimo, Nestorijus buvo galutinai nušalintas, o Kirilo pozicija patvirtinta.
Efeso Susirinkimas turėjo ilgalaikį poveikį Bažnyčios doktrinai ir vienybei:
- Teologinis sprendimas: Susirinkimas patvirtino, kad Jėzuje Kristuje yra viena asmens prigimtis, sujungianti dieviškumą ir žmogiškumą be atsiskyrimo ar sumaišymo. Marijos titulas Theotokos tapo oficialia doktrina, pabrėžiančia Įsikūnijimo slėpinį.
- Nestorianizmo pasmerkimas: Nestorijus buvo ištremtas į Egiptą, o jo mokymas paskelbtas erezija. Tačiau dalis jo šalininkų atsiskyrė ir įkūrė atskirą Nestorijaus Bažnyčią (vadinamąją Asirų Rytų Bažnyčią), kuri išliko Persijoje ir toliau plito į Rytus, net iki Kinijos.
- Bažnyčios vienybės iššūkiai: Nors susirinkimas siekė vienybės, jis pagilino įtampą tarp Aleksandrijos, Antiochijos ir Konstantinopolio Bažnyčių. Antiochijos vyskupai ilgai nesutiko su Kirilo vadovavimu, o tai nulėmė tolesnius konfliktus, ypač Chalkedono Susirinkime (451 m.).
- Popiežiaus autoritetas: Efeso Susirinkimas sustiprino Romos popiežiaus, kaip aukščiausio autoriteto, poziciją. Celestino I sprendimas pasmerkti Nestorijų dar prieš susirinkimą ir jo legatų vaidmuo pabrėžė popiežiaus primatą.
Efeso Susirinkimas vyko laikotarpiu, kai Katalikų Bažnyčia dar formavo savo doktriną, o teologiniai ginčai dažnai tapdavo politiniais konfliktais. Efesas, kaip Marijos miestas, buvo simboliška vieta, o susirinkimo metu vietos gyventojai aktyviai palaikė Kirilą, net organizuodami eitynes su šūkiais už Theotokos. Susirinkimas taip pat atspindėjo Bažnyčios pastangas išlaikyti vienybę po Nikėjos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.) susirinkimų, tačiau kartu jis parodė, kaip greitai teologiniai nesutarimai gali virsti schizma.
Efeso Susirinkimas padėjo pagrindą tolesniems kristologiniams apibrėžimams, ypač Chalkedono Susirinkime, kuris dar aiškiau suformulavo Kristaus dvigubą prigimtį. Marijos, kaip Theotokos, titulas tapo esminiu katalikų mariologijos elementu, o Nestorijaus pasmerkimas parodė Bažnyčios ryžtą ginti ortodoksiją. Vis dėlto susirinkimas taip pat atskleidė Bažnyčios vidaus įtampą, kuri ilgainiui prisidėjo prie Rytų ir Vakarų Bažnyčių atsiskyrimo.
Efeso Susirinkimo (431 m.) metu Konstantinopolio patriarchas Nestorijus ir Aleksandrijos patriarchas Kirilas apsikeitė laiškais, kuriuose atsispindi jų teologiniai nesutarimai dėl Kristaus prigimties ir Marijos titulo Theotokos (Dievo Motina). Šie laiškai tapo svarbiais dokumentais, padėjusiais susirinkime priimti sprendimus. Žemiau pateikiu ištraukas iš jų laiškų, remdamasis istoriniais šaltiniais, tokiais kaip Kirilo ir Nestorijaus korespondencija, bei Efeso Susirinkimo aktus. Tekstai yra parafrazuoti ir pritaikyti lietuvių kalba, kad būtų aiškesni ir sklandesni, tačiau išlaiko originalių dokumentų esmę.
Kirilo laiškas Nestorijui (antrasis laiškas, 430 m.)
Šis laiškas, parašytas prieš Efeso Susirinkimą, buvo vienas iš trijų Kirilo laiškų, skirtų Nestorijui, ir vėliau susirinkime buvo pripažintas kaip ortodoksinis tikėjimo išraiška. Jame Kirilas aiškiai gina Marijos titulą Theotokos ir pabrėžia Kristaus vienybę.
Gerbiamasis Konstantinopolio patriarchas Nestorijau,
Su dideliu susirūpinimu rašau tau, matydamas, kaip tavo mokymas kelia sumaištį tarp tikinčiųjų. Tu atmeti šventąjį Marijos titulą Theotokos, vadindamas ją tik Christotokos, tarsi Kristus, kurį ji pagimdė, būtų tik žmogus, atskirtas nuo dieviškosios prigimties. Tačiau mes tikime, kad Dievo Žodis tapo kūnu (Jn 1,14), ir Marija pagimdė ne vien žmogiškąją prigimtį, bet patį Įsikūnijusį Žodį, kuris yra tikras Dievas ir tikras žmogus viename asmenyje. Jei atskiri Kristaus prigintis, tarsi jos būtų dvi būtybės, tu naikini Įsikūnijimo slėpinį, kurį apaštalai ir Bažnyčios tėvai visuomet skelbė.
Todėl raginu tave atsisakyti šio klaidingo mokymo ir pripažinti, kad Marija yra Theotokos, nes ji pagimdė Dievą, tapusį žmogumi mūsų išganymui. Jei to nepadarysi, bijau, kad tavo žodžiai atves tikinčiuosius į ereziją, o Bažnyčia bus priversta imtis griežtų priemonių, kad apsaugotų tikėjimą.
Šis laiškas Efeso Susirinkime buvo perskaitytas ir patvirtintas kaip rodantis ortodoksinę poziciją. Kirilas pabrėžia Kristaus vienybę ir Marijos, kaip Dievo Motinos, vaidmenį, remdamasis Bažnyčios tradicija ir Šventuoju Raštu.
Nestorijaus atsakymas Kirilui (430 m.)
Nestorijus atsakė Kirilui, gindamas savo poziciją ir aiškindamas, kodėl jis atmeta Theotokos terminą. Jo laiškas atspindi nestorianizmo esmę – Kristaus prigimčių atskyrimą.
Garbingasis Aleksandrijos patriarchas Kirilai,
Tavo laiške matau didelį uolumą, tačiau tavo kaltinimai man yra neteisingi. Aš neskaldau Kristaus, kaip tu teigi, bet siekiu tikslumo tikėjime. Vadindami Mariją Theotokos, mes rizikuojame sumaišyti dieviškąją ir žmogiškąją prigintis, tarsi Dievas galėtų būti pagimdytas kaip kūdikis ar kentėti ant kryžiaus. Dievas yra nekintantis ir nekenčiantis, todėl teisingiau Mariją vadinti Christotokos, nes ji pagimdė Kristų – žmogų, kuriame Dievo Žodis gyveno.
Kristuje yra dvi prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – ir jos susijungusios, bet ne sumaišytos. Dieviškoji prigimtis negali gimti ar mirti, todėl Marija pagimdė tik žmogiškąją Kristaus prigimtį, o ne patį Dievą. Mano mokymas apsaugo Dievo didybę ir neleidžia tikintiesiems manyti, kad Dievas galėjo patirti žmogiškas kančias. Prašau tavęs apsvarstyti mano žodžius ir neskubėti smerkti to, kas skirta tikėjimui apsaugoti.
Nestorijaus laiškas Efeso Susirinkime buvo perskaitytas kaip jo pozicijos įrodymas, tačiau dauguma vyskupų, vadovaujami Kirilo, jį pasmerkė kaip eretišką, nes jis, jų manymu, pernelyg atskyrė Kristaus prigintis ir sumenkino Įsikūnijimo slėpinį.
Kirilo laiškas po susirinkimo (431 m.)
Po Efeso Susirinkimo Kirilas parašė laišką, skirtą tikintiesiems, kuriame apibendrino susirinkimo sprendimus ir patvirtino Marijos Theotokos titulą. Šis laiškas buvo skirtas nuraminti Bažnyčią ir įtvirtinti ortodoksinę doktriną.
Brangūs tikintieji,
Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad Efeso Susirinkime, vadovaujami Šventosios Dvasios, mes patvirtinome šventą tikėjimą, kurį mums perdavė apaštalai. Nestorijaus mokymas, kuris atskyrė Kristaus dieviškąją ir žmogiškąją prigintis, buvo pasmerktas kaip erezija. Mes skelbiame, kad Kristus yra vienas asmuo, turintis dvi prigintis – dieviškąją ir žmogiškąją, – kurios yra neišskiriamai sujungtos. Todėl Marija, pagimdžiusi Įsikūnijusį Žodį, teisingai vadinama Theotokos, Dievo Motina.
Šis sprendimas nėra vien žodžių ginčas – jis apsaugo mūsų išganymo tiesą, nes jei Kristus nebūtų tikras Dievas ir tikras žmogus viename asmenyje, Jo kančia ir prisikėlimas nebūtų mūsų atpirkę. Raginu jus laikytis šio tikėjimo, šlovinti Dievą ir gerbti Jo Motiną, kuri tapo mūsų išganymo bendradarbe.
Šis laiškas buvo plačiai paskleistas po susirinkimo, siekiant užtikrinti, kad tikintieji visoje Bažnyčioje priimtų sprendimus ir laikytųsi ortodoksinės doktrinos.
Šios laiškų ištraukos rodo pagrindinį Efeso Susirinkimo ginčą: ar Kristus yra viena sujungta prigimtis, ar dvi atskiros, ir kaip tai veikia Marijos vaidmenį. Kirilo pozicija pabrėžia Kristaus vienybę ir Marijos, kaip Dievo Motinos, svarbą, o Nestorijus siekė apsaugoti Dievo transcendence, tačiau jo mokymas buvo suprastas kaip skaldantis Kristų į dvi būtybes. Efeso Susirinkimas galutinai patvirtino Kirilo liniją, o Nestorijus buvo pasmerktas, tačiau jo idėjos išliko gyvos Rytų Bažnyčiose.