Katalikų Bažnyčios istorijoje popiežystė buvo ne tik dvasIššventinimo ir vadovavimo institucija, bet ir politinių bei religinių konfliktų arena. Vienas įdomiausių šių konfliktų aspektų yra antipopiežių fenomenas – asmenų, kurie buvo paskelbti popiežiais, bet vėliau nepripažinti teisėtais, nes jų rinkimai buvo neteisėti arba jie konkuravo su teisėtu popiežiumi.
Antipopiežius – tai asmuo, paskelbtas popiežiumi, bet nepripažintas teisėtu Katalikų Bažnyčios vadovu dėl to, kad jo rinkimai buvo neteisėti, jis konkuravo su teisėtu popiežiumi arba buvo palaikomas tik tam tikros frakcijos, o ne visos Bažnyčios. Skirtingai nuo „netikrų popiežių“, kurie dažniausiai buvo išrinkti, bet mirė prieš konsekraciją ar buvo pašalinti dėl techninių priežasčių, antipopiežiai buvo aktyvūs konkurentai, dažnai palaikomi politinių, religinių ar regioninių grupių, siekiančių įtvirtinti savo įtaką Bažnyčioje.
Antipopiežių fenomeno šaknys glūdi Bažnyčios struktūros ir politikos raidoje, ypač tais laikotarpiais, kai popiežių rinkimai nebuvo griežtai reglamentuoti, o pasaulietinės valdžios (imperatoriai, karaliai) darė įtaką Bažnyčios sprendimams.
Antipopiežių atsiradimą lėmė kelios pagrindinės priežastys:
- Politinė įtaka ir konfliktai:
- Viduramžiais popiežystė buvo ne tik religinė, bet ir politinė institucija, turėjusi įtakos visai Europai. Pasaulietinės valdžios, tokios kaip Šventosios Romos imperijos imperatoriai ar Prancūzijos karaliai, dažnai siekė kontroliuoti popiežių rinkimus, kad sustiprintų savo galią. Pavyzdžiui, imperatorius Otonas I 963 m. paskyrė Leoną VIII popiežiumi, nors teisėtas popiežius Jonas XII dar buvo gyvas, taip sukeldamas konfliktą.
- Bažnyčios schizmos:
- Schizmos, arba Bažnyčios skilimai, buvo dažna antipopiežių priežastis. Didžiausia schizma, Vakarų schizma (1378–1417), lėmė kelis antipopiežius, kai vienu metu buvo du ar net trys konkuruojantys popiežiai, palaikomi skirtingų šalių. Pavyzdžiui, Klemensas VII buvo antipopiežius, palaikomas Prancūzijos, o Urbanas VI – Romos.
- Rinkimų proceso netobulumas:
- Ankstyvojoje Bažnyčioje popiežių rinkimų procesas nebuvo standartizuotas. Iki XI a., kai kardinolų kolegija tapo pagrindine rinkimų institucija, popiežius galėjo būti renkamas įvairiais būdais, įskaitant liaudies ar dvasininkų susirinkimus. Šis chaosas sudarė galimybes ginčytiniems rinkimams, kurie kartais baigdavosi antipopiežių paskelbimu.
- Religiniai ir doktrininiai nesutarimai:
- Kai kuriais atvejais antipopiežiai atsirado dėl teologinių ar administracinių nesutarimų. Pavyzdžiui, antipopiežius Feliksas V (1439–1449) buvo išrinktas Bazelio susirinkimo, kuris siekė apriboti popiežiaus valdžią ir reformuoti Bažnyčią, prieštaraujant popiežiui Eugenijui IV.
Svarbiausi antipopiežių pavyzdžiai
Per Bažnyčios istoriją buvo apie 40 antipopiežių, tačiau kai kurie atvejai yra ypač reikšmingi:
- Klemensas III (1080–1100):
- Klemensas III buvo paskelbtas popiežiumi Šventosios Romos imperatoriaus Henriko IV, kuris konfliktavo su popiežiumi Grigaliu VII dėl investitūros ginčo (kova dėl teisės skirti vyskupus). Klemensas III buvo palaikomas imperatoriaus ir dalies Italijos dvasininkų, bet niekada nepripažintas teisėtu popiežiumi.
- Anakletas II (1130–1138):
- Po popiežiaus Honorijaus II mirties 1130 m. kilo ginčas dėl rinkimų, ir Anakletas II buvo išrinktas konkuruojančios kardinolų frakcijos, palaikomas Sicilijos karaliaus Rogerio II. Tuo metu teisėtas popiežius Inocentas II buvo priverstas bėgti iš Romos, tačiau galiausiai Anakletas II pralaimėjo, o jo šalininkai buvo pasmerkti.
- Klemensas VII (1378–1394):
- Vakarų schizmos metu Klemensas VII buvo išrinktas Avinjone (Prancūzija) kaip konkuruojantis popiežius prieš Romos popiežių Urbaną VI. Ši schizma padalijo Europą: Prancūzija, Ispanija ir Škotija rėmė Klemensą, o Anglija, Vokietija ir Italija – Urbaną. Schizma tęsėsi kelis dešimtmečius, kol buvo išspręsta Konstancos susirinkime (1414–1418).
- Feliksas V (1439–1449):
- Feliksas V, pasaulietinis asmuo (Amadėjus VIII, Savojos kunigaikštis), buvo išrinktas Bazelio susirinkimo kaip alternatyva popiežiui Eugenijui IV. Jo rinkimai buvo dalis platesnio konflikto tarp susirinkimų (konciliarizmo) ir popiežiaus valdžios šalininkų. Feliksas V galiausiai atsisakė savo pretenzijų, o jo pontifikatas buvo paskelbtas neteisėtu.
Antipopiežių egzistavimas dažnai rodė platesnius politinius, religinius ir socialinius tikslus:
- Politinė kontrolė: Pasaulietinės valdžios naudojo antipopiežius kaip įrankį, siekdamos susilpninti popiežiaus autoritetą ir įtvirtinti savo įtaką Bažnyčioje. Pavyzdžiui, Šventosios Romos imperatoriai rėmė antipopiežius, kad sumažintų popiežiaus politinę galią.
- Regioniniai interesai: Skirtingos šalys ar regionai rėmė savo antipopiežius, kad sustiprintų savo pozicijas tarptautinėje arenoje. Per Vakarų schizmą Prancūzija rėmė Avinjono popiežius, siekdama atsverti Italijos įtaką.
- Reformų siekis: Kai kurie antipopiežiai, tokie kaip Feliksas V, buvo remiami grupių, siekusių Bažnyčios reformų ar popiežiaus valdžios apribojimo. Tai ypač aktualu XV a., kai konciliarizmo idėjos (teigiančios, kad susirinkimai yra aukščiau už popiežių) buvo populiarios.
- Legitimumo krizės: Kai popiežiaus rinkimai buvo ginčytini arba popiežius prarado dalies Bažnyčios pasitikėjimą, antipopiežiai tapo alternatyva, kuria buvo bandoma „atstatyti“ teisėtą vadovavimą.
Antipopiežių egzistavimas turėjo ilgalaikių pasekmių Bažnyčiai:
- Rinkimų proceso standartizacija: Antipopiežių krizės, ypač Vakarų schizma, paskatino Bažnyčią reformuoti popiežių rinkimų procesą. Kardinolų kolegijos vaidmuo buvo sustiprintas, o rinkimų taisyklės tapo griežtesnės, kad būtų išvengta panašių krizių ateityje.
- Schizmų silpninimas: Antipopiežiai dažnai gilino Bažnyčios skilimus, silpnindami jos autoritetą ir moralinį svorį. Pavyzdžiui, Vakarų schizma sumažino popiežystės prestižą ir paskatino reformacijos idėjų plitimą XVI a.
- Teologiniai debatai: Antipopiežių krizės skatino diskusijas apie popiežiaus valdžios prigimtį. Konciliarizmo šalininkai teigė, kad Bažnyčios susirinkimai turi aukštesnį autoritetą nei popiežius, o tai paveikė vėlesnes Bažnyčios reformas.
Antipopiežių fenomenas yra įdomi Katalikų Bažnyčios istorijos dalis, rodanti jos politinius, religinius ir administracinius iššūkius. Nuo Klemenso III iki Felikso V, antipopiežiai buvo ne tik konkuruojantys pretendentai, bet ir platesnių konfliktų – tarp Bažnyčios ir valstybės, tarp skirtingų regionų ar tarp reformatorių ir tradicionalistų – simboliai. Jų egzistavimas paskatino Bažnyčią tobulinti savo struktūras ir galiausiai sustiprino popiežystės instituciją, kokią matome šiandien.
Nors antipopiežiai galiausiai buvo atmesti kaip neteisėti, jų istorijos išlieka svarbios, nes jos atskleidžia, kaip Bažnyčia navigavo sudėtingoje viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų politinėje bei religinėje aplinkoje. Šių krizių įveikimas parodė Bažnyčios gebėjimą prisitaikyti ir išlikti vieninga, nepaisant vidinių ir išorinių iššūkių.