Katalikų Bažnyčios tradicija apaštalą Petrą laiko pirmuoju popiežiumi. Jo gyvenimas, veikla ir vadovavimas padėjo pagrindą popiežiaus institucijai.
Petras, gimęs kaip Simonas, buvo žvejys iš Galilėjos, Betsaidos miestelio. Jo brolis Andriejus taip pat buvo Jėzaus mokinys. Remiantis Naujasis Testamentas, Jėzus pašaukė Simoną sekti paskui jį ir davė jam vardą Petras (aram. Kefa, graik. Petros – uola), sakydamas: „Tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (Mato 16:18). Šis momentas Katalikų Bažnyčioje laikomas Petro paskyrimu pirmuoju popiežiumi.
Petras buvo vienas artimiausių Jėzaus mokinių. Jis dažnai minimas kaip apaštalų lyderis, dalyvavo svarbiuose įvykiuose, tokiuose kaip Jėzaus veido atsimainymas ir Getsemanės sodo malda. Tačiau jis taip pat buvo žmogiškas – triskart išsigynė Jėzaus per jo teismą, bet vėliau gailėjosi ir buvo atleistas.
Petras tiesiogiai bendravo su Jėzumi. Kaip vienas pirmųjų pašauktų mokinių, jis sekė Jėzų per jo mokymo metus, matė stebuklus, klausėsi pamokslų ir dalyvavo diskusijose. Jėzus dažnai kreipdavosi į Petrą asmeniškai, pavesdamas jam atsakomybę, pavyzdžiui, „ganyti mano avis“ (Jono 21:17). Šis artimas ryšys lėmė Petro, kaip Bažnyčios vadovo, autoritetą.
Po Jėzaus prisikėlimo ir Sekminių, kai apaštalai gavo Šventąją Dvasią, Petras tapo ankstyvosios krikščionių bendruomenės Jeruzalėje lyderiu. Jis pamokslavo, krikštijo tūkstančius (Apaštalų darbai 2:41), gydė ligonius ir vadovavo bendruomenei. Petras taip pat sprendė svarbius klausimus, pavyzdžiui, ar pagonys gali tapti krikščionimis be žydų įstatymų laikymosi (Apaštalų darbai 15).
Vėliau, anot tradicijos, Petras keliavo skelbti Evangelijos, galiausiai atvykdamas į Romą, kuri buvo Romos imperijos centras. Ten jis vadovavo vietinei krikščionių bendruomenei, stiprindamas tikėjimą persekiojimų metu.
Kaip tapo popiežiumi?
Petras tapo popiežiumi ne per formalų rinkimą, o per Jėzaus pavedimą. Jo, kaip „uolos“, paskyrimas (Mato 16:18) buvo suprantamas kaip dvasinis autoritetas vadovauti Bažnyčiai. I a. popiežiaus vaidmuo nebuvo toks, kaip dabar – Petras veikė kaip apaštalas ir Romos vyskupas, o „popiežiaus“ titulas buvo pritaikytas vėliau, kai Bažnyčia ėmė formalizuoti savo struktūrą. Jo lyderystė buvo natūrali, paremta Jėzaus žodžiais ir apaštalų pripažinimu.
Petro „valdymas“ buvo dvasinis ir praktinis, o ne institucinis. Jis vadovavo Romos krikščionims, pamokslaudamas ir organizuodamas bendruomenę. Jo autoritetas rėmėsi artimu ryšiu su Jėzumi ir apaštalų pagarba. Petras taip pat rašė laiškus (Pirmasis ir Antrasis Petro laiškai), kuriuose ragino krikščionis ištverti persekiojimus ir laikytis tikėjimo.
Jo vadovavimas vyko sudėtingomis sąlygomis – krikščionys buvo persekiojami, o Roma buvo priešiška naujai religijai. Petro veikla buvo labiau misionieriška nei administracinė, nes ankstyvoji Bažnyčia neturėjo formalios hierarchijos.
Anot tradicijos, Petras buvo nukankintas Romoje apie 64–67 m. per imperatoriaus Nerono persekiojimus. Krikščionių šaltiniai, tokie kaip Klemensas I ir Eusebijus, teigia, kad jis buvo nukryžiuotas aukštyn kojomis, nes laikė save nevertu mirti kaip Jėzus. Jo kankinystė įvyko Vatikano kalvoje, kur dabar stovi Šv. Petro bazilika. Petro mirtis sustiprino jo, kaip Bažnyčios pamato, autoritetą.
Kas buvo po Petro?
Po Petro Romos vyskupu, laikomu antruoju popiežiumi, tapo Linas (apie 67–76 m.). Apie Liną žinoma nedaug, bet jis minimas ankstyvuosiuose Bažnyčios šaltiniuose, tokiuose kaip Ireniejaus „Prieš erezijas“ ir Liberijaus popiežių kataloge. Linas greičiausiai buvo Petro bendražygis ir vienas iš Romos bendruomenės lyderių.
Linas buvo pasirinktas, nes ankstyvojoje Bažnyčioje vyskupai buvo renkami bendruomenės ir apaštalų bendražygių. Petras, kaip apaštalas, greičiausiai turėjo mokinių, kurie tęsė jo darbą. Linas, kaip patikimas krikščionis ir galimai Petro paskirtas ar bendruomenės pripažintas lyderis, buvo natūralus pasirinkimas. Tikslaus rinkimų proceso nebuvo – vadovavimas perėjo per bendruomenės sutarimą, atsižvelgiant į asmens autoritetą ir tinkamumą.
Apaštalas Petras, pirmasis popiežius, buvo Jėzaus mokinys, paskirtas vadovauti Bažnyčiai kaip „uola“. Jo tarnystė rėmėsi pamokslavimu, bendruomenės organizavimu ir tikėjimo stiprinimu Romoje. Po jo kankinystės apie 67 m. vadovavimą perėmė Linas, pasirinktas dėl artimo ryšio su Petru ir bendruomenės pasitikėjimo. Petro gyvenimas ir mirtis padėjo pagrindą popiežiaus institucijai, kuri vėliau išsivystė į struktūrizuotą Bažnyčios hierarchiją.