„O kad šita kieta kūno mėsa ištirptų!“ – šie žodžiai, ištarti Hamleto pirmajame monologe Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“ (I veiksmas, II scena), atskleidžia gilią vidinę protagonistą kankinančią krizę. Hamletas, Danijos princas, išgyvena egzistencinę ir moralinę dilemą, kurią sukelia jo troškimas baigti savo gyvenimą, susidūrus su skausmu, neteisybe ir tėvo mirtimi. Tačiau Dievo įstatymas, draudžiantis savižudybę, tampa neįveikiama kliūtimi. Ši dilema – ne tik asmeninė Hamleto drama, bet ir universali filosofinė bei teologinė problema, rodanti žmogaus kovą tarp noro pabėgti nuo kančios ir pareigos paklusti aukštesniems dėsniams.
„Hamletas“ parašytas apie 1600–1601 metus, Renesanso laikotarpiu, kai Europoje susidūrė viduramžių krikščioniškosios vertybės ir naujai atgimęs antikos filosofijos bei humanizmo mąstymas. Pirmasis Hamleto monologas pasirodo anksti pjesėje, po to, kai jis sužino apie tėvo, karaliaus Hamleto, mirtį, ir mato, kaip jo motina Gertrūda greitai išteka už dėdės Klaudijaus, kuris užima sostą. Hamletas jaučiasi išduotas, pasibjaurėjęs „supuvusia Danijos valstybe“ ir kenčia nuo sielvarto bei bejėgiškumo.
Monologe Hamletas išlieja savo skausmą: „O kad šita kieta kūno mėsa ištirptų, / Išnyktų, pavirstų rasa!“ (vertimas gali skirtis, bet originalo eilutės: “O that this too too solid flesh would melt, / Thaw, and resolve itself into a dew!”). Jis trokšta mirties, tačiau iškart priduria: „Arba kad Amžinasis nebūt uždraudęs / Sau ranką pakelti!“ (“Or that the Everlasting had not fixed / His canon ’gainst self-slaughter!”). Hamletas atsiduria kryžkelėje: jo žmogiškas skausmas skatina ieškoti išeities per savižudybę, bet krikščioniškasis tikėjimas, draudžiantis šį aktą, jį sulaiko.
Hamleto troškimas nusižudyti kyla iš kelių sluoksnių skausmo:
- Asmeninė netektis ir išdavystė: Tėvo mirtis sukrečia Hamletą, o motinos greitos vedybos su Klaudijumi – žmogumi, kurį jis laiko menkysta („ne daugiau panašus į mano tėvą, / Kaip aš į Herkulį“) – dar labiau gilina jo neviltį. Hamletas jaučiasi孤立 – vienišas ir išduotas artimiausių žmonių.
- Egzistencinis skausmas: Hamletas mato pasaulį kaip „nevešlų sodą“, pilną „piktžolių“ – neteisybės, korupcijos ir moralinio nuosmukio. Jo sielvartas perauga į filosofinį klausimą: kodėl verta gyventi tokiame pasaulyje?
- Moralinė dilema: Nors Hamletas trokšta mirties, jis yra Renesanso žmogus, išauklėtas krikščioniškosios moralės dvasia. Savižudybė krikščionybėje laikoma sunkia nuodėme – ji atima Dievo duotą gyvybę ir užtikrina amžiną pasmerkimą. Hamletas bijo ne tik Dievo bausmės, bet ir nežinomybės po mirties, ką jis vėliau išplėtoja garsiajame monologe „Būti ar nebūti“ (III veiksmas, I scena).
Šios priežastys sukuria vidinį konfliktą: Hamletas jaučiasi įkalintas savo kūne ir gyvenime, bet negali pabėgti dėl Dievo įstatymo. Jo kančia yra ne tik emocinė, bet ir intelektualinė – jis mąsto apie gyvenimo prasmę, mirties paslaptį ir moralės ribas.
Gyvenimo prasmės klausimas
Hamleto monologas rodo egzistencinę filosofiją, kurią vėliau išplėtos tokie mąstytojai kaip Sørenas Kierkegaardas ar Jeanas-Paulis Sartre’as. Hamletas susiduria su pamatiniu klausimu: ar gyvenimas vertas kančios? Jo troškimas, kad kūnas „ištirptų“, simbolizuoja norą ištrūkti iš materialios egzistencijos, kuri jam tapo nepakeliama. Tačiau jis negali pasirinkti mirties, nes nežino, kas laukia anapus – „neatrasta šalis“, kaip jis tai pavadins vėliau.
Renesanso laikotarpiu, kai Shakespeare’as kūrė „Hamletą“, žmogus buvo suvokiamas kaip tarpinė būtybė tarp žvėries ir angelo – turintis kūną, bet siekiantis dieviškumo. Hamletas atspindi šį dualizmą: jo kūnas yra „kietas“, žemiškas, o siela trokšta transcendencijos. Tačiau savižudybė, kaip išeitis, kelia filosofinį paradoksą – ar žmogus turi teisę spręsti savo likimą, ar jis privalo paklusti aukštesnei tvarkai?
Dievo įstatymas ir nuodėmė
Krikščioniškoje tradicijoje, kuri dominavo Shakespeare’o laikais, savižudybė buvo griežtai draudžiama. Viduramžių teologai, tokie kaip Augustinas ir Tomas Akvinietis, mokė, kad gyvybė yra Dievo dovana, o savižudybė – tai ne tik nuodėmė prieš Dievą, bet ir nusikaltimas prieš bendruomenę. Biblijoje nėra tiesioginio draudimo nusižudyti, tačiau Penktasis įsakymas „Nežudyk“ (Išėjimo 20:13) buvo interpretuojamas kaip draudimas atimti bet kokią gyvybę, įskaitant savo. Be to, savižudybė buvo laikoma nevilties nuodėme – žmogus, pasirinkęs mirtį, atmeta Dievo valią ir atsisako vilties išganymui.
Hamletas, kaip tikintis krikščionis, bijo šios nuodėmės pasekmių. Jo minima „Amžinojo“ (Dievo) „įstatymas“ (“His canon”) rodo ne tik teologinį draudimą, bet ir baimę dėl amžinojo pasmerkimo. Krikščionybėje savižudybė dažnai buvo laikoma neatgailaujama nuodėme, nes žmogus neturi galimybės atgailauti po mirties. Ši baimė sustiprina Hamleto dilemą – jis trokšta mirties, bet negali jos pasirinkti, nes tai reikštų amžiną kančią.
Šekspyro laikų žiūrovai – tiek paprasti žmonės, tiek kilmingieji – būtų lengvai atpažinę Hamleto dilemą. Anglijoje XVI–XVII a. sandūroje savižudybė buvo ne tik religinė, bet ir teisinė problema: ji buvo laikoma nusikaltimu, o savižudžių kūnai dažnai buvo niekinami (pavyzdžiui, laidojami kryžkelėse, o ne pašventintoje žemėje). Žiūrovai būtų užjautę Hamletą, nes jo kančia – sielvartas dėl tėvo mirties, motinos „išdavystės“ ir moralinė korupcija – buvo universali. Tačiau jie taip pat būtų supratę jo baimę dėl Dievo bausmės, nes krikščioniškosios vertybės buvo giliai įsišaknijusios to meto visuomenėje.
Šiandien Hamleto dilema išlieka aktuali, nors ir kitokiu būdu. Savižudybė nebėra stigmatizuojama kaip nuodėmė, o veikiau suvokiama kaip psichikos sveikatos problema. Tačiau Hamleto klausimai apie gyvenimo prasmę ir mirties baimę išlieka universalūs. Šiuolaikinis žmogus, susiduriantis su depresija, netektimi ar egzistencine krize, gali atpažinti save Hamleto monologe – noras „ištirpti“ rodo troškimą pabėgti nuo skausmo, o baimė dėl nežinomybės (dabar galbūt ne Dievo bausmės, o tiesiog mirties paslapties) vis dar sulaiko.
Filosofiškai Hamletas kelia klausimus, kurie aktualūs ir dabar: ar gyvenimas turi prasmę, jei jis pilnas kančios? Ar mes turime teisę pasirinkti mirtį? Šie klausimai rodo šiuolaikines diskusijas apie eutanaziją, psichikos sveikatą ir asmens autonomiją.
Pjesėje Hamleto dilema tampa varomąja jėga – jo vidinis konfliktas lemia dvejojimą, kuris trukdo imtis veiksmų (pavyzdžiui, atkeršyti Klaudijui už tėvo nužudymą). Jo troškimas mirti, bet nesugebėjimas to padaryti dėl Dievo įstatymo, rodo platesnę temą – žmogaus kovą tarp laisvos valios ir likimo. Hamleto dvejonės daro jį tragiška figūra, nes jis negali nei visiškai atsiduoti gyvenimui, nei pasirinkti mirties.
Už pjesės ribų Hamleto monologas tapo vienu žinomiausių literatūros kūrinių, išreiškiančių žmogaus trapumą ir sudėtingumą. Jis kalba tiems, kas kada nors jautėsi įkalinti savo skausme, bet ieškojo priežasčių gyventi toliau. Filosofai, tokie kaip Albert’as Camus, netgi vadino Hamletą egzistencializmo prototipu – žmogumi, kuris susiduria su absurdo klausimu: kaip gyventi pasaulyje, kuris atrodo beprasmis?
Hamleto dilema – tai ne tik XVI a. amžinas klausimas apie žmogaus laisvę, kančią ir tikėjimą. Jo troškimas „ištirpti“ atskleidžia universalią žmogišką patirtį – norą pabėgti nuo skausmo, o Dievo įstatymo baimė primena apie atsakomybę, kurią jaučiame prieš aukštesnę tvarką, nesvarbu, ar tai būtų Dievas, moralė, ar visuomenės normos.