Lietuvių patarlė „Velnias ne toks juodas, kaip jį piešia“ slepia gilią liaudišką išmintį, kuri neturi nieko bendra su teologija, o veikiau atspindi realistinį požiūrį į gyvenimą. Ši patarlė moko, kad dažnai mes perdedame savo baimes, demonizuojame problemas ar žmones, o realybėje viskas būna paprasčiau ir ne taip baisu, kaip atrodo. Tai kvietimas pažvelgti į pasaulį blaiviai, be vaizduotės kuriamų monstrų, ir suprasti, kad net didžiausi iššūkiai turi žmogišką, įveikiamą veidą.
Lietuvių folklore velnias dažnai vaizduojamas ne kaip absoliutus blogis, o kaip gudrus, kartais net komiškas personažas, kurį galima pergudrauti. Pasakose jis neretai tampa kvailinamas – ar tai būtų kaimietis, apgaunantis velnią statant tiltą, ar močiutė, kuri išmaino velniui skirtą sielą į maišą miltų. Patarlė „Velnias ne toks juodas, kaip jį piešia“ atspindi šį požiūrį: velnias, kaip blogio simbolis, nėra toks galingas ar baisus, kaip žmonės linkę manyti. Tai liaudies būdas sumažinti baimę, paverčiant ją anekdotu.
Kultūriškai patarlė taip pat atspindi lietuvių pragmatizmą. Gyvenimas kaime, kur kasdienybė pilna sunkaus darbo, gamtos stichijų ir netikrumo, išmokė žmones nepanikuoti. Užuot demonizavus priešą, ligą ar nesėkmę, liaudis rinkosi blaivų požiūrį: „Gal nėra taip blogai, kaip atrodo.“ Velnias čia tampa metafora – jis simbolizuoja bet kokį iššūkį, kuris iš pradžių atrodo neįveikiamas, bet galiausiai pasirodo esąs tik dar vienas gyvenimo rūpestis.
Psichologiškai patarlė atskleidžia, kaip žmogaus protas linkęs perdedamas kurti grėsmes. Mūsų vaizduotė dažnai piešia blogiausius scenarijus: naujas darbas atrodo neįveikiamas, konfliktas su artimuoju – nepataisomas, o nežinomybė – pragaištinga. Šis mechanizmas yra evoliucinis: baimė padeda išgyventi, nes skatina mus ruoštis pavojui. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kur fiziniai pavojai reti, baimė dažnai tampa perteklinė, o vaizduotė – priešas.
Patarlė „Velnias ne toks juodas“ moko mus stabtelti ir įvertinti situaciją racionaliai. Pavyzdžiui, viešas kalbėjimas daugeliui kelia siaubą – širdis daužosi, rankos dreba, o mintyse sukasi mintis, kad visi juoksis. Bet realybėje klausytojai dažniausiai būna palankūs, o klaidos – nepastebėtos. Velnias – šiuo atveju baimė – pasirodo ne toks juodas, kai su juo susiduri akis į akį.
Filosofine prasme patarlė kviečia atskirti iliuziją nuo realybės. Platonas tikėjo, kad žmonės dažnai gyvena šešėlių pasaulyje, kur jų suvokimas apie tikrovę yra iškreiptas. Panašiai ir mes, susidūrę su problema, linkę ją „nupiešti“ juodžiausiomis spalvomis, užuot pamatę ją tokią, kokia yra. Stoikai, tokie kaip Seneka, mokė, kad didžiausia kančia kyla ne iš pačių įvykių, o iš mūsų požiūrio į juos. „Velnias ne toks juodas“ atspindi šią išmintį: iššūkiai yra tik tiek baisūs, kiek mes patys juos tokiais padarome.
Patarlė taip pat primena apie perspektyvos galią. Tai, kas vienam atrodo nepakeliama, kitam gali būti tik smulkmena. Pavyzdžiui, finansinė krizė gali gąsdinti, bet dažnai ji tampa proga išmokti taupyti ar atrasti naujas galimybes. Velnias – mūsų baimės – tampa ne toks juodas, kai keičiame požiūrį ir ieškome sprendimų, o ne pasiduodame panikai.
Patarlė ne tik moko blaiviai vertinti situacijas, bet ir siūlo praktinį požiūrį, kaip susidurti su gyvenimo iššūkiais. Štai keli būdai, kaip pritaikyti šią liaudišką išmintį:
- Įvertink realybę: Prieš panikuodamas, užduok sau klausimą – ar tikrai viskas taip blogai? Pavyzdžiui, jei bijai prarasti darbą, pagalvok, ar turi santaupų, ar gali rasti kitą darbą – dažnai situacija būna ne tokia juoda.
- Veik, o ne bijok: Baimė auga, kai nieko nedarai. Jei „velnias“ yra konfliktas su kolega, užuot vengęs, pasikalbėk – dažnai išsiaiškinimas nuima įtampą.
- Ieškok humoro: Kaip liaudies pasakose, kur velnias tampa juokingu personažu, pabandyk į situaciją pažvelgti su šypsena. Pavyzdžiui, jei pavėlavai į susitikimą, užuot save graužęs, pajuokauk apie tai – tai sumažins stresą.
- Mokykis iš patirties: Kiekvienas „velnias“, su kuriuo susiduri, moko. Galbūt nesėkmė projekte parodys, kaip geriau planuoti ateityje – ir kitą kartą tas velnias neatrodys toks baisus.
Šiandien patarlė ypač aktuali, kai informacijos perteklius ir socialiniai tinklai dar labiau išpučia mūsų baimes. Žiniasklaida dažnai piešia „juodą velnią“ – ar tai būtų ekonomikos krizė, pandemija, ar politiniai konfliktai. Pavyzdžiui, naujienų antraštės apie „artėjančią katastrofą“ gali sukelti paniką, bet realybėje situacija dažnai būna valdoma. Patarlė primena kritiškai vertinti informaciją ir nepasiduoti masinei isterijai.
Socialiniuose tinkluose „velnias“ taip pat dažnai perdedamas. Palyginimas su kitų „tobulu“ gyvenimu gali sukelti jausmą, kad mūsų gyvenimas – nevykęs. Bet realybėje už filtrų slepiasi tokios pat problemos, su kuriomis susiduriame mes visi. Velnias – šiuo atveju pavydas ar nevisavertiškumas – pasirodo ne toks juodas, kai nustojame lygintis ir priimame savo realybę.
Patarlė moko mus drąsos ir blaivumo. Ji primena, kad gyvenimas retai būna toks baisus, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, o mūsų baimės dažnai yra tik vaizduotės vaisius. Liaudiška išmintis čia tampa universalia tiesa: nesvarbu, ar susiduriame su asmenine krize, ar visuomenės iššūkiais, svarbiausia – nepasiduoti baimei ir ieškoti realių sprendimų.