Limeninė būsena – tai pereinamoji, tarpinė būsena, kai asmuo ar grupė yra „tarp“ dviejų aiškiai apibrėžtų būsenų, tapatybių ar socialinių struktūrų. Religiniame ir mitologiniame kontekste limeninė būsena dažnai siejama su ritualais, transformacija ar dvasinėmis kelionėmis, kai žmogus yra nei vienoje, nei kitoje būsenoje, patirdamas neapibrėžtumą, galimybes ar net šventumą. Terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „limen“ (slenkstis), reiškiančio ribą ar perėjimą.
Pagrindinės savybės:
- Tarpinė būsena: Limeninė būsena yra laikinasis etapas, kai žmogus ar grupė išeina iš vienos tapatybės (pvz., vaikas) ir dar neįžengia į kitą (pvz., suaugęs).
- Neapibrėžtumas: Šioje būsenoje išbandomos ribos, išbandomos normos, ir dažnai jaučiamas netikrumas, bet kartu ir kūrybinis potencialas.
- Transformacija: Limeniškumas dažnai siejamas su pokyčiais, dvasiniu augimu ar iniciacija, ypač ritualų metu.
Religinis ir mitologinis kontekstas:
- Iniciacijos ritualai: Daugelyje kultūrų limeninė būsena yra esminė perėjimo apeigų dalis. Pavyzdžiui, Afrikos gentyse jaunuoliai per iniciaciją gyvena atskirti nuo bendruomenės, būdami „nei vaikai, nei suaugusieji“, kol ritualas juos įtvirtina naujoje būsenoje.
- Piligrimystė: Piligrimai, keliaudami į šventą vietą (pvz., Meką, Jeruzalę), patiria limeninę būseną, būdami tarp kasdienio gyvenimo ir dvasinio tikslo.
- Mitologiniai motyvai: Mitologijose herojai dažnai išgyvena limeninę būseną, pvz., Odisėjas, klajodamas tarp Trojos ir Itakės, yra „tarp“ karo herojaus ir grįžusio karaliaus tapatybių.
- Šamanizmas: Šamanai per ritualus patenka į limeninę būseną, keliaudami tarp fizinio ir dvasinio pasaulių, tapdami tarpininkais tarp žmonių ir dievų ar dvasių.
Lietuvių mitologijoje ir folklore limeninė būsena matoma perėjimo ritualuose ir liaudies tradicijose:
- Vestuvių apeigos: Nuotaka ar jaunikis per vestuves yra limeninėje būsenoje – jau nebe „viengungiai“, bet dar ne „sutuoktiniai“. Pavyzdžiui, nuotakos perėjimas iš tėvų namų į vyro namus simbolizuoja šį slenkstį.
- Vėlinės: Per Vėlines vėlės laikomos limeninėje būsenoje, esančios tarp gyvųjų ir pomirtinio pasaulio, todėl gyvieji aukoja maistą, kad padėtų joms „pereiti“.
- Pasakos: Lietuvių pasakose herojai dažnai išgyvena limeninę būseną, pvz., klajodami miške (tarp namų ir nežinomybės) ar susidurdami su mitinėmis būtybėmis (pvz., laumėmis), kurios pačios yra limeniškos, gyvenančios tarp žmonių ir dvasių pasaulių.
- Pagoniški ritualai: Nors tikslūs pagoniški iniciacijos ritualai menkai dokumentuoti, tikėtina, kad jaunuolių perėjimas į suaugusiųjų bendruomenę (pvz., per šventes prie šventų ąžuolų) apėmė limeninę būseną, simbolizuojančią transformaciją.
Limeninė būsena, kaip koncepcija, išpopuliarėjo per antropologą Victorą Turnerį, kuris ją aprašė kaip esminę apeigų ir socialinių pokyčių dalį. Ji rodo ne tik fizinį ar socialinį perėjimą, bet ir dvasinį virsmą, kai žmogus ar bendruomenė atranda naują tapatybę ar prasmę. Limeniškumas taip pat siejamas su kūrybiškumu, nes neapibrėžtumo būsena leidžia peržengti įprastas ribas.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Anomija: Pabrėžia dieviškos tvarkos nebuvimą, o limeninė būsena yra laikinas perėjimas tarp struktūrų, nebūtinai susijęs su dieviškumu.
- Katafatizmas: Aprašo Dievą teigiamais atributais, o limeninė būsena yra antropologinė ar mitologinė būsena, susijusi su transformacija.
- Triadizmas: Susitelkia į trijų dievų garbinimą, o limeninė būsena yra universali būsena, matoma įvairiose religinėse ar socialinėse praktikose.
Limeninė būsena yra svarbi religinėse ir mitologinėse tradicijose, nes ji simbolizuoja pokyčius, augimą ir šventumą. Ji leidžia individus ar bendruomenes pereiti iš vienos būsenos į kitą, dažnai lydima ritualų, kurie suteikia struktūrą šiam neapibrėžtumui. Kultūriškai limeniškumas padeda suprasti, kaip žmonės įveikia gyvenimo slenksčius – gimimą, brandą, santuoką ar mirtį.