Anomija – tai religinis ar filosofinis požiūris, teigiantis, kad nėra vieno Dievo ar dieviškosios būtybės, kuri valdytų visatą, arba kad dieviškumas neturi aiškios, apibrėžtos formos ar tapatybės. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „a-“ (ne, be) ir „nomos“ (įstatymas, tvarka), pažodžiui reiškiantis „be įstatymo“ ar „be tvarkos“. Religiniame kontekste anomija dažnai siejama su tikėjimu, kad nėra centralizuotos dieviškosios valdžios ar struktūros, o dieviškumas gali būti chaotiškas, daugialypis arba neapibrėžtas.
Pagrindinės savybės:
- Dieviškumo nebuvimas ar neapibrėžtumas: Anomija atmeta vieningą Dievo sampratą, pabrėždama, kad nėra vienos dieviškos esybės ar tvarkos, valdančios pasaulį.
- Chaosas ar pliuralizmas: Vietoj vieno Dievo gali būti tikima daugybe nekoordinuotų jėgų, dvasių ar principų, arba dieviškumas laikomas neapibrėžtu.
- Religinė laisvė: Anomija leidžia individualiai interpretuoti dvasingumą, nes nėra griežtos dogmos ar hierarchijos.
Istoriniai ir kultūriniai pavyzdžiai:
- Ankstyvosios religijos: Kai kuriose animistinėse ar šamanistinėse tradicijose, kur nėra vieno aukščiausio Dievo, o garbinamos įvairios dvasios, gamtos jėgos ar protėviai, galima įžvelgti anomijos bruožų. Pavyzdžiui, kai kurios Afrikos ar Okeanijos gentys tiki daugybe dvasių be centralizuotos dievybės.
- Filosofija: Kai kurie egzistencialistai (pvz., Jean-Paul Sartre) ar nihilistai artėja prie anomijos, neigdami bet kokią dievišką tvarką ar prasmę pasaulyje, nors tai labiau sekuliari, o ne religinė pozicija.
- Modernus dvasingumas: Šiuolaikiniame „Naujojo amžiaus“ (New Age) judėjime anomija pasireiškia kaip atmetimas tradicinių religijų dogmų, pabrėžiant individualų dvasingumą be vieningos dieviškosios struktūros.
Lietuvių pagoniškoje mitologijoje anomijos kaip griežtos sistemos nebuvo, nes tikėjimai buvo politeistiniai, su aiškiomis dievybėmis, tokiomis kaip Perkūnas ar Žemyna. Tačiau tam tikri anomijos elementai galėjo egzistuoti liaudies tikėjimuose, kur greta pagrindinių dievų buvo garbinamos įvairios vietinės dvasios, vėlės ar gamtos jėgos be aiškios hierarchijos. Pavyzdžiui, tikėjimas vėlėmis, laumėmis ar kitomis būtybėmis, nesusietomis su vieninga dieviška tvarka, rodo decentralizuotą dvasingumą. Krikščionybės laikais anomijos idėjos buvo svetimos dėl griežtos monoteistinės struktūros, tačiau šiuolaikiniame neopagoniškame judėjime (pvz., Romuva) kartais matomas lankstus, individualizuotas dvasingumas, artimas anomijai.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Monoteizmas: Tiki vienu Dievu, valdančiu visatą, o anomija atmeta tokią centralizuotą tvarką.
- Politeizmas: Pripažįsta daug dievų, dažnai su tam tikra hierarchija, tuo tarpu anomija pabrėžia dieviškumo chaotiškumą ar neapibrėžtumą.
- Katafatizmas: Aprašo Dievą teigiamais atributais, o anomija vengia bet kokio apibrėžimo.
- Eklektika: Jungia įvairias religines idėjas, bet gali turėti struktūrą, o anomija dažnai išlieka be aiškios sistemos.
Anomija religiniame kontekste pabrėžia laisvę nuo dogmų ir hierarchijų, leidžia individus kurti asmeninį dvasingumą, nesusietą su vieninga dieviška tvarka. Ji rodo kai kurių kultūrų polinkį matyti dieviškumą kaip decentralizuotą ar chaotišką jėgą, o ne organizuotą esybę. Tačiau anomija gali būti kritikuojama kaip trūkstanti aiškumo ar nuoseklumo, nes ji vengia struktūrizuotos teologijos.