Idolatrija – tai religinė ar kultūrinė praktika, kai materialūs objektai, tokie kaip statulos, atvaizdai ar kiti daiktai, garbinami kaip patys dievai arba jiems priskiriama dieviška galia. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „eidōlon“ (atvaizdas, stabas) ir „latreia“ (garbinimas), reiškiantis „stabų garbinimą“. Idolatrija dažnai turi neigiamą atspalvį, ypač monoteistinėse religijose, kurios ją laiko klaidingu ar šventvagišku aktu.
Pagrindinės savybės:
- Objektų garbinimas: Idolatrijoje atvaizdas ar objektas (pvz., statula, amuletas) laikomas dievu arba turinčiu dievišką galią, o ne tik simbolizuojančiu dievybę.
- Materializmas: Dėmesys sutelkiamas į fizinį objektą, kuris gali būti laikomas dieviškumo įsikūnijimu.
- Kritika monoteizme: Idolatrija dažnai smerkiama religijose, kurios pabrėžia nematerialų dievo pobūdį (pvz., judaizmas, krikščionybė, islamas).
Istoriniai pavyzdžiai:
- Judaizmas: Senajame Testamente idolatrija griežtai draudžiama (pvz., „Neturėk kitų dievų“; Išėjimo knyga 20:3–5). Izraelitai buvo kritikuojami už svetimų dievų, pvz., Baalo ar Ašeros, stabų garbinimą.
- Krikščionybė: Ankstyvieji krikščionys kaltino pagonis (pvz., romėnus) idolatrija dėl Jupiterio ar Veneros statulų garbinimo. Vėliau ikonoklazmo laikotarpiu (VIII–IX a.) kilo ginčai, ar ikonos yra idolatriškos.
- Senovės kultūros: Politeistinėse religijose, pvz., Mesopotamijos ar Egipto, dievų statulos buvo laikomos jų buveinėmis, o apeigos aplink jas kartais vertinamos kaip idolatrija monoteistų perspektyvoje.
- Hinduizmas: Nors hinduistai garbina dievų statulas (pvz., Ganešos), tai nėra idolatrija jų supratimu, nes statulos laikomos dievybės apraiška, o ne pačiu dievu.
Lietuvių pagoniškoje religijoje idolatrijos, kaip monoteistai ją supranta, greičiausiai nebuvo, nes šventieji akmenys, medžiai ar ugnis buvo laikomi dieviškumo simboliais, o ne pačiais dievais (pvz., Perkūno ar Žemynos buveinėmis). Krikščionybės laikais pagoniški papročiai, pvz., šventų ąžuolų garbinimas, buvo vadinami idolatrija kryžiuočių kronikose, siekiant pateisinti krikštą. Po krikščionybės įvedimo katalikiškos Marijos ar šventųjų statulos kartais buvo kritikuojamos protestantų kaip idolatriškos, bet katalikų tradicijoje jos laikomos tik simboliais.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Ikonizmas: Atvaizdai naudojami kaip dievybės simboliai, o ne garbinami kaip patys dievai (pvz., krikščionių ikonos). Idolatrija peržengia šią ribą, priskirdama atvaizdui dieviškumą.
- Anikonizmas: Vengia bet kokių atvaizdų, laikydamas juos netinkamais (pvz., islamas, judaizmas).
- Panteizmas ar panenteizmas: Šios sistemos gali būti neikonistinės, bet idolatrija yra specifinė praktika, susijusi su materialių objektų garbinimu.
Idolatrija kritikuojama monoteistinėse religijose kaip klaidingas dieviškumo suvokimas, nukreipiantis dėmesį į materialius objektus, o ne dvasinę esmę. Politeistinėse kultūrose, kur atvaizdai laikomi dievybės apraiškomis, idolatrijos sąvoka gali būti netaikoma. Kultūriškai idolatrijos kritika paveikė religinius konfliktus, pvz., ikonoklazmo judėjimus ar Reformaciją, kai buvo naikinami šventi atvaizdai.