Kai ištariame „esybė“, tartum pravėrėme senų filosofinių dirbtuvių duris, kur tyliai dūzgia šimtmečių senumo klausimai. Esybė – tai ne objektas, ne daiktas, net ne kokia paslėpta substancija. Ji – pats buvimo pagrindas. Tai, kas leidžia daiktams būti tuo, kuo jie yra.
Senovės graikai turėjo žodį ousia (οὐσία), kuris vėliau tapo esybės atitikmeniu. Aristotelis aiškino, kad ousia yra tai, kas daiktui duoda tapatybę – kad medis yra medis, ne upė, kad žmogus nėra paukštis. Bet Aristotelis buvo atsargus: jis matė, kad esybė slysta nuo apibrėžimų kaip šlapi akmenys rankoje.
Viduramžių mąstytojai, kaip Tomas Akvinietis, narpliojo esybės ir egzistencijos skirtumą. Jiems esybė buvo tai, kuo kas nors yra, o egzistencija – tai, kad jis apskritai yra. Pavyzdžiui, vienaragis turi apibrėžiamą esybę (mes žinome, koks jis būtų), bet neturi egzistencijos (tikrovėje jo nėra). Šis skirtumas tapo didžiuliu tiltu tarp filosofijos ir teologijos.
Tačiau ne visi matė esybę kaip rimtą, nekintamą. Martinas Heideggeris XX amžiuje pramušė storą scholastikos sieną. Jo veikalas “Būtis ir laikas” parodė, kad kalbėdami apie būtį (Sein), mes dažnai pamirštame, ką iš tiesų klausiame. Jis rašė, kad būtis nėra daiktas tarp daiktų, ji nėra nei viena esybė – ji pati yra horizonto šviesa, leidžianti viskam pasirodyti.
O štai senieji egiptiečiai dar prieš visus europiečius intuityviai jautė esybės slėpinį: jų dievas Atumas, kurio vardas reiškė „baigtinis, tobulas“, buvo esybės šaltinis – tas, kuris kilo iš nieko, pats iš savęs. Esybė jiems buvo kosminis kvėpavimas, lyg kasdien atsinaujinanti gyvybės banga.
Jei nori apčiuopti esybę šiuolaikiškai, įsivaizduok save žiūrintį į kalną. Tu gali skaičiuoti jo uolas, piešti jo kontūrus, matuoti aukštį. Bet esybė nėra tie matavimai – tai jausmas, kai kalnas yra. Kai tu suvoki, kad jis tau atsiveria ne kaip skaičių rinkinys, o kaip paslaptis, kuriai nereikia žodžių.