Mezoamerikos dievų pasaulis – tai kosminės galios ir žemiškų pragaiščių susikertantis audeklas, kur kasdieninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su dieviškąja tvarka. Šios religijos šaknys siekia olmekų laikus (apie 1200 m. pr. Kr.), o klestėjo actekų (XIV–XVI a.) ir majų (III–IX a.) civilizacijų laikotarpiu. Skirtingai nei Europoje, čia dievai buvo ne tik garbinami, bet ir „maitinami“ krauju – žmonių aukos buvo laikomos būtinos, kad išsaugotų pasaulio pusiausvyrą ir užtikrintų saulės judėjimą danguje.
Svarbiausios dievybės ir jų paradoksai:
- Actekų Huitzilopochtlis – karžygio kolibrio pavidalo saulės ir karo dievas, reikalavęs nuolatinės kovos dėl pasaulio išlikimo.
- Majų Kukulkanas (actekų Kecalkoatlis) – žalčio-paukščio dievas, atnešęs žmonėms žemdirbystės ir civilizacijos, bet kartu ir žiaurus bausmų siuntėjas.
- Tlalokas – lietaus ir vaisingumo dievas, kurio rūstybė sukeldavo sausras, o malonė – pragaištingus potvynius.
- Ikš Čelė – majų mėnulio, vaisingumo ir gimdymo deivė, vaizduota kaip senutė su voratinkleliu ant kelio – gyvenimo ir mirties metafora.
Dievams statytos piramidės (kaip actekų Templo Mayor ar majų Kukuliano piramidė) buvo ne tik šventyklos, bet ir laiko matavimo įrenginiai. Svarbiausi ritualai vykdavo pagal preciziškus astronominius ciklus – pavyzdžiui, Venusos pasirodymas danguje buvo laikomas Kecalkoatlio grįžimo ženklu. Aukos buvo įvairios: nuo paprastų kukurūzų, vaško figūrėlių iki karo belaisvių širdies išplėšimo obsidianiniu peiliu.
Mezoamerikos dievai dažnai buvo dvilypiai – vienu metu geri ir baisūs. Pavyzdžiui, Šipe Totėkas – actekų žemės derlingumo dievas – buvo vaizduojamas su nulupta oda, simbolizuodamas naujų daigų prasiveržimą per senos odos numetimą. Be to, dievai čia neretai keitė formą – majų Mirties Dievas kartais veikė kaip šokęs skeletas, o kartais – kaip šmėkščiantis pelėnas.
Šie tikėjimai klestėjo dabartinėje Meksikoje, Gvatemaloje, Belize, Hondūre ir Salvadoro teritorijose. Nors ispanų užkariavimas XVI a. sunaikino daugumą šventyklų, dievų vardai ir įvaizdžiai išliko vietos kultūroje – sincretiškai susilieję su krikščionybe (pvz., Gvadalupės Mergelė Meksikoje dažnai siejama su Tonancin – „mūsų motina“ deive).
Mezoamerikos mitologija neturi „amžinosios dvasios“ sąvokos – čia viskas, įskaitant dievus, turi savo gyvenimo ciklą. Net saulė (actekų Tonatiuh) turi mirti kiekvieną naktį, kad pasaulys tęstų egzistavimą. Ši nuolatinė transformacijos idėja, kur chaosas ir tvarka yra du tos pačios monetoš pusės, daro šią mitologiją unikalia pasaulio religijų kontekste.
Actekų ir majų dievai
A Pučas (Ah Puch) – majų mirties dievas, valdantis požemio pasaulį ir puvimo jėgas. Jis vaizduojamas su varpeliais, kaulais ir tuščia šypsena. A Pučas – tai kvapas, sklindantis iš durų, kurių niekas neatidaro.
Acatas (Acat) – actekų tatuiruočių, klijavimo ir gimimo globėjas. Jis yra klijai tarp sielos ir kūno, žodžio ir odos. Acatas – tai adata, paliekanti ženklą, kurio neištrinsi.
Buluk Čabtanas (Buluc Chabtan) – majų karo ir žmonių aukų dievas, dažnai nešantis degantį fakelą. Jo vardas – skaičius vienuolika ir kraujo kvapas. Buluk Čabtanas – tai smurto logika, parašyta dūmuose.
Čakas (Chac) – majų lietaus dievas, valdantis debesis, griaustinį ir derlių. Keturi jo veidai atitinka pasaulio kryptis. Čakas – tai ranka, iškelianti molinius ąsočius į dangų.
Čalčiutlikė (Chalchiuhtlicue) – actekų vandens, upių ir gimdymo deivė, vardu reiškianti „ji, kurios sijonas – nefritas“. Jos potvynis nušlavė ketvirtąjį pasaulį. Čalčiutlikė – tai motinos vanduo, kuris gali atnešti ir gyvybę, ir galą.
Čenteotlis (Centeotl) – actekų kukurūzų dievas, sūnus arba aspektas žemės deivės. Jis šypsosi kaip nokstanti burbuolė, bet prašo kraujo lietaus. Čenteotlis – tai maistas, kuris visada turi kainą.
Ek Čuahas (Ek Chuah) – majų keliautojų, kakavos ir prekybininkų dievas, kartais siejamas su karu. Viena ranka neša kuprinę, kita – ginklą. Ek Čuahas – tai turgus, kuriame prekiaujama likimu.
Hunab Ku (Hunab Ku) – vėlyvas majų vieno dievo – kūrėjo – konceptas, minimas kaip visatos centras. Jis neturi atvaizdo, tik judesį. Hunab Ku – tai tas, apie kurį kalba visi, bet niekas nevadina vardu.
Hunahpu (Hunahpu) – vienas iš Dvynių didvyrių „Popol Vuh“ epe, kovojęs su požemio valdovais. Jis mirė, atgimė, tapo Saule. Hunahpu – tai auka, kuri tampa aušra.
Ikš Čelė (Ix Chel) – majų mėnulio, gimdymo ir audimo deivė, kartais nuožmi, kartais motiniška. Ji valdo ir vaistažoles, ir meilės magiją. Ikš Čelė – tai senolė, kuri šnabžda, kai naktis įsitempia.
Ištabė (Ixtab) – majų savižudybės deivė, priimanti tuos, kurie pasikaria, į dangaus rojų. Ji nėra bausmė, o gailestingas priėmimas. Ištabė – tai virvė, kurią laiko ne pyktis, o švelnumas.
Ištliltonas (Ixtlilton) – actekų vaikų, žaidimų, sveikatos ir ramybės dievas. Jis glosto ligonius šešėliu, šypsosi nuo molinių kaukių. Ištliltonas – tai sapnas, kuriame gydo ne vaistai, o artumas.
Itsamna (Itzamna) – vienas aukščiausių majų dievų, kūrėjas, žinių ir rašto globėjas. Jis įžiebia ugnį, sako žodį, moko žmones. Itsamna – tai senolis, kuris kalba pasaulio pradžia.
Itspapalotlė (Itzpapalotl) – „obsidiano drugelė“, nakties, mirties ir karių deivė, spindinti ir bauginanti. Jos sparnai – peiliai, jos buveinė – dangaus pakraštys. Itspapalotlė – tai grožis, kurio nenori liesti.
Jum Kašas (Yum Kaax) – majų miško ir gyvūnų dievas, medžiotojų dvasinis globėjas. Jis nėra valdingas, bet reikia jo leidimo prieš kertant. Jum Kašas – tai tylus šešėlis tarp lapų.
Kamaštli (Camaxtli) – actekų karo, medžioklės ir ugnies dievas, susijęs su šventosiomis ugnimis. Jis laikomas ir kūrėju, ir naikintoju. Kamaštli – tai strėlė, kuri randa kelią net tamsoje.
Kecalkoatlis (Quetzalcoatl) – plunksnuotoji gyvatė, gyvybės, vėjo, mokslo ir žmonių globėjas. Jis atnešė kukurūzus ir iškėlė Saulę. Kecalkoatlis – tai kvėpavimas, tapęs dievu.
Kinič Ahau (Kinich Ahau) – majų saulės dievas, kartais besileidžiantis kaip jaguaras į požemį. Jo veidas švyti dieną, o liepsnoja naktį. Kinič Ahau – tai šviesa, kuri turi drąsos ir mirti, ir prisikelti.
Koatlikė (Coatlicue) – „ji, kurios sijonas iš gyvačių“, motinystės ir žemės deivė, gimdžiusi dievus ir pabaisas. Iš jos gimė Huitzilopochtli. Koatlikė – tai gimda, kurioje maišosi gyvybė ir baimė.
Kojolšaukė (Coyolxauhqui) – Mėnulio deivė, Koatlikės duktė, nužudyta savo brolio Huitzilopochtli. Jos sukapotas kūnas ridenasi dangumi. Kojolšaukė – tai pavydas, virtęs dangaus įrašu.
Kukulkanas (Kukulkan) – majų atitikmuo Kecalkoatliui, plunksnuotoji gyvatė, šviesos ir kultūros nešėjas. Jo šventyklos metą saulės šokį. Kukulkanas – tai gyvatė, šokanti su Saule.
Majahuelė (Mayahuel) – agavos ir svaigiųjų gėrimų deivė, jauna, gyvybinga, susijusi su mėnuliu. Jos kūnas maitinasi, svaigina, virsta dievų nektaru. Majahuelė – tai saldumas, kuris gundo dvasiai.
Metstli (Metztli) – mėnulio dievybė, kartais vyras, kartais moteris, priklausomai nuo legendos. Jis/ji stovėjo per toli nuo ugnies, todėl mėnulis blausus. Metstli – tai šviesa, kuri išmoksta kuklumo.
Miktlantekutlis (Mictlantecuhtli) – mirties ir požemio valdovas, kaulėtas, negailestingas, bet neišvengiamas. Jis pasitinka sielas Miktlane – paskutinėje stotelėje. Miktlantekutlis – tai pabaiga, kuri visada pasiruošus.
Miškoatlis (Mixcoatl) – medžioklės, žvaigždžių takų ir debesis dievas, tėvas daugelio dievybių. Jo strėlės skrenda per dangų kaip žvaigždės. Miškoatlis – tai nakties medžiotojas, ieškantis likimo.
Ometekutlis (Ometecuhtli) – dievas-dvasių tėvas, vienas iš dualaus prado – kartu su Ometė – poros. Jis yra aukščiausia sąmonė, ramybėje prieš kūriniją. Ometekutlis – tai žodis, dar neištartas.
Patekatlis (Patecatl) – gydymo, vaisingumo ir agavos dievas, Majahuelės vyras. Jis slepia gyvybę šaknyse ir kartumą sultyse. Patekatlis – tai rūgimas, vedantis į išgijimą ar apsvaigimą.
Šbalankė (Xbalanque) – vienas iš majų Dvynių didvyrių kartu su Hunahpu, nusileidęs į požemį nugalėti mirties valdovus. Jo lankas taiklus, bet svarbesnis – jo protas. Šbalankė – tai gudrumas, kuris pergudrauja patį pragarą.
Šipė Totekas (Xipe Totec) – „nuluptos odos“ dievas, atgimimo per kančią simbolis. Jis dėvi žmogaus odą kaip apsiaustą – gyvybės ciklo dalis. Šipė Totekas – tai mirtis, kuri žada atsinaujinimą.
Šiutekutlis (Xiuhtecuhtli) – ugnies ir laiko dievas, degantis židiniuose ir Saulės širdyje. Jis – visų pradžių švytėjimas. Šiutekutlis – tai liepsna, kuri niekada nesensta.
Šmukane (Xmucane) – senolė deivė, viena iš žmonijos kūrėjų „Popol Vuh“ mite. Ji maišo kukurūzų tešlą, formuoja žmogų rankomis. Šmukane – tai močiutė, iš kurios rankų išeina pasaulis.
Šočikecali (Xochiquetzal) – meilės, grožio, vaisingumo ir menų deivė, kartais gundanti, kartais glostanti. Ji žydi visose spalvose, bet slepia aštrumą. Šočikecali – tai gėlė, kuri kvepia per ilgą laiką.
Šočipilis (Xochipilli) – muzikos, poezijos, gėlių ir ekstazės dievas, dažnai vaizduojamas šokantis. Jis įkvepia dainas ir haliucinacijas. Šočipilis – tai linksmybė, kurioje slypi šventumas.
Teskatlipoka (Tezcatlipoca) – nakties, likimo, veidrodžio ir chaoso dievas, Kecalkoatlio priešprieša. Jo juodasis veidrodis rodo tiesą, bet tik tiems, kas nebijo. Teskatlipoka – tai šešėlis, kuris pirmas pamato tave.
Tlalokas (Tlaloc) – lietaus ir žaibo dievas, vienu metu ir maitina, ir skandina. Jo burna pilna vandens, bet akys – iš ugnies. Tlalokas – tai debesis, kuris šaukiasi aukos.
Tlaltekutlis (Tlaltecuhtli) – žemės pabaisa, iš kurios kūno sukurtas pasaulis, bet kuri nuolat reikalauja grąžos. Ji guli apačioje ir rijanti kraują. Tlaltekutlis – tai kūnas po mūsų kojomis, kuris niekada nemiega.
Tlasolteotlė (Tlazolteotl) – nuodėmės ir atgailos deivė, kuri ir gundo, ir apvalo. Ji klausosi prisipažinimų ir nurija tai, ką išsakai. Tlasolteotlė – tai nuodėmės motina, kuri nepalygina, bet supranta.
Tonatiu (Tonatiuh) – dabartinės Saulės epochos dievas, kuriam reikia nuolatinių aukų. Jis rieda dangumi ne už dyką. Tonatiu – tai šviesa, kuri reikalauja tavo kraujo.
Veveteotlis (Huehueteotl) – senasis ugnies dievas, garbinamas kaip išmintingas protėvis. Jo liepsna šildo, bet primena laiką. Veveteotlis – tai žarija, kuri gyvena senoje širdyje.
Vitsilopočtlis (Huitzilopochtli) – karo ir saulės dievas, actekų globėjas, gimęs ginkluotas iš motinos kūno. Jis vadovavo tautai per mūšį ir kraujo kelius. Vitsilopočtlis – tai kardas, kuris šviečia kaip rytas.