Graikų mitologija – tai gausi dievų, didvyrių ir mitinių būtybių galerija, kuri tūkstantmečius formavo senovės pasaulėvaizdį. Šis sąrašas apima populiariausius graikų dievus, pusdievius ir legendines figūras – nuo galingiausių Olimpo valdovų iki užmarštyje užmirštų, bet ne mažiau įdomių personažų. Čia rasite ir žinomus vardus, kaip Dzeusą ar Afroditę, ir tuos, kurių istorijos šiek tiek pranyksta šešėlyje, bet vis tiek atskleidžia mitologijos gilią prasmę.
Graikų dievų kultas klestėjo klasikinės Graikijos teritorijoje – dabartinėje Graikijoje (ypač Atikuose, Peloponese, salose), pietinėje Italijoje (Magna Graecia) ir Mažosios Azijos pakrantėse (dab. Turkija).
Pradžioje buvo Chaosas – beribė tuštuma, iš kurios atsirado pirmosios dievybės: Gaja (Žemė), Uranas (Dangus), Tartaras (požemio pragaras) ir Erosas (meilės jėga). Gaja ir Uranas sukūrė titanus, o vėliau Kronas užgrobė valdžią, bet pats buvo nuverstas savo sūnaus Dzeuso. Po dešimtmečio trukusio karo su titanais (Titanomachija) Dzeusas, kartu su broliais Poseidonu ir Hadu, įkūrė naują dievų kartą – Olimpo valdovus, kurie valdė žmonių pasaulį.
Graikų dievai ne tik valdė gamtos jėgas – jie buvo ir žmonių gyvenimo dalis. Jiems statė šventyklas, aukojamos dovanos, maldauta už pagalbą ar gerovę. Bet dievai taip pat kišosi į žmogiškuosius reikalus: Afroditė sukeldavo meilę, Atėnė davydavo išminties, o Aresas įkvėpdavo karinių siaubų. Neretai dievai bausdavo išdidžius (kaip Prometėją, kuris atidavė žmonėms ugnį) ar netgi žudydavo tuos, kurie juos įžeidė. Mituose dievų veiksmai dažnai atspindėjo žmogiškąsias silpnybes – meilę, pavydą, kerštą.
Graikų dievai nuo romėnų iš pradžių stipriai skyrėsi – graikų mitologija su detaliais dievų biografijomis ir dramatiškais konfliktais susiformavo jau archajiniu laikotarpiu (VIII–VI a. pr. Kr.), o romėnų religija iki IV–III a. pr. Kr. buvo daugiau formalus praktinių ritualų ir abstrakčių dievybių (kaip Terminas ar Kvirinas) sistema. Tačiau Helenizmo laikotarpiu (nuo IV a. pr. Kr.), romėnai perėmė graikų mitologiją, bet adaptavo ją savo poreikiams – graikų dievų asmenybės ir istorijos buvo pritaikytos romėniškam disciplinuotam pasaulėžiūrai. Pavyzdžiui, emocingas graikų Aresas tapo karingesniu, bet ir tvarkingesniu romėnų Marsu, o meilės deivė Afroditė – ne tik grožio, bet ir valstybės idealų įkūnijimo Venera. Taigi, pagrindinis skirtumas – graikų dievai buvo individualūs ir žmogiški, o romėnų (ypač ankstyvaisiais laikais) – funkcionalūs ir valstybiniai, nors vėliau šios dvi sistemos susiliejo.
Šis sąrašas – tai kelionė per graikų mitologijos gilius paslaptis, kur kiekvienas dievas ar deivė turi savo pasakojimą, o kartais – ir įspėjimą žmonijai.
Graikų dievai
Achilas – pusdievis karys, garsėjęs neįveikiama jėga ir trumpu, bet degančiu gyvenimu. Motina jį mirkomis panardino į Stikso upę, kad taptų nepažeidžiamas, tik kulnas liko pažeidžiamas. Trojos karo didvyris, bet kartu ir nevaldomos emocijos įsikūnijimas. Jo pyktis prieš Agamemnoną lėmė daugelio sąjungininkų žūtį, atskleisdamas žmogiškąją silpnybę.
Afroditė – meilės, grožio ir geismo deivė, gimusi iš jūros putos. Ji žavi ir pavojinga – sukelia karus, pakeri dievus ir mirtinguosius. Mituose dažnai susijusi su apgaule, bet ir su gyvybės jėga, kuri verčia visus trokšti. Jos meilės istorija su Aresu atnešė gėdą, bet ir parodė aistros galią.
Agamemnonas – karalius, Trojos karo vadas. Jis aukojo savo dukrą, kad vėjas pūstų link karo. Jo istorijoje daug valdžios, kraujo ir negrįžtamų sprendimų. Grįžęs iš karo, žuvo nuo žmonos rankos – kerštas neaplenkė. Jo tragiška pabaiga rodo žmogiškosios puikybės kainą.
Anankė – likimo ir būtinybės deivė, senesnė už dievus. Niekas jos negali apeiti, net Dzeusas jai paklūsta. Ji nei gera, nei bloga – tiesiog yra tai, kas turi būti. Mituose mažai veikia, bet jos šešėlis visur. Jos galia primena, kad net dievai pavaldūs neišvengiamai tvarkai.
Antigonė – karališko kraujo mergina, pasirinkusi paklusti sąžinei, o ne valdžiai. Palaidojo brolį, nors buvo uždrausta. Už tai nubausta mirtimi. Tapusi drąsos ir moralinės atsakomybės simboliu. Jos auka įkvėpė amžiną diskusiją apie pareigą ir teisingumą.
Apolonas – šviesos, muzikos, pranašysčių ir tvarkos dievas. Jo lankas neša mirtį, bet lyra – harmoniją. Jis kalba per orakulus, ypač Delfuose. Dvilypis – gali gydyti, bet ir bausti; šviesus, bet ne visada gailestingas. Jo kerštas prieš Niobę, nužudant jos vaikus, parodo negailestingą dieviškąją teisybę.
Aresas – karo dievas, bet ne strategas, o kruvinos kovos jėga. Dievų tarpe jis dažnai nemėgstamas – per daug žiaurus, per daug chaotiškas. Jam svarbi kova pati savaime, ne pergalė. Mituose dažnai įsimyli Afroditę, bet lieka svetimas dangaus ramybei. Jo pralaimėjimas Atėnei kovoje simbolizuoja proto pergalę prieš brutalią jėgą.
Artemidė – medžioklės ir laukinės gamtos deivė, dvynė Apolono sesuo. Ji klajoja miškais su lankininkėmis, vengia miestų ir vyrų. Mituose gina gyvūnus, bet ir negailestingai baudžia įžeidusius jos garbę. Šaukiasi jos gimdyvės, nes ji taip pat globoja gimdymą – paradoksaliai būdama ir gimties, ir mirties šaltinis.
Ašklė – lietuviškas vardas, kartais prilyginamas deivei Hestijai, saugojai namų židinio. Graikų mituose židinio ugnis – šventa, be jos neapsieidavo jokia auka. Ji tyli, ramybę nešanti dievybė, nedalyvaujanti kovose, bet esanti kiekviename name.
Asklepijas – gydymo dievas, mirtingasis, pakilęs tarp dievų dėl savo gebėjimo kelti iš mirusiųjų. Išmokęs medicinos iš Chirono ir peržengęs ribą, kuri nepatiko pačiam Dzeusui. Jo ženklas – gyvatė ant lazdos – iki šiol naudojamas kaip medicinos simbolis. Jam statyti šventyklos veikė kaip gydyklos, kur žmonės tikėjo išgijimu per sapnus.
Atėnė – išminties, strategijos ir teisingo karo deivė, gimusi iš Dzeuso galvos su šalmu ir ietimi. Ji niekada nebuvo vaikas – gimė jau pasiruošusi kovai. Globojanti miestus, amatus, filosofiją, o jos pelėda – žinojimo simbolis. Skiriasi nuo Areso tuo, kad kovoja dėl teisingumo, o ne dėl smurto.
Atlas – titanas, laikantis dangų ant savo pečių. Tai bausmė už pralaimėjimą dievams – amžina našta be atokvėpio. Jis ne tik stiprus, bet ir tylus liudininkas, kaip jėga gali būti skirta kančiai, o ne pergalei. Kartais painiojamas su pasaulio laikytoju, bet graikų mituose laiko ne Žemę, o dangaus skliautą.
Belerofontas – didvyris, įveikęs chimerą ir skridęs Pegasu. Jo žygdarbiai šlovingi, bet baigėsi puikybe – pamėgino pasiekti dievus ir už tai krito. Mituose jis lyg įspėjimas: ne kiekvienas, galintis skristi, turi teisę kilti. Vėliau blaškėsi, praradęs malonę ir tikslą.
Chaos – pirmapradė būklė, tuštuma be tvarkos, iš kurios atsirado visa kita. Tai ne dievas, bet būtis prieš dievus – nei vyras, nei moteris, be formos, be ribų. Iš jo iškilo Gaja, Tartaras, Eros. Tai ne blogis, bet neišsipildęs galimumas.
Charitės – trys malonės: žavesys, grožis ir džiaugsmas. Jas mini kartu su Afroditės palyda, jos skleidžia šviesą, žiedus ir lengvumą. Menininkai jas mėgo vaizduoti šokančias, apsikabinusias, nes tai – draugystės ir dovanojimo įsikūnijimas.
Chironas – išmintingas kentauras, kuris skiriasi nuo kitų savo rūšies – ne laukinis, o mokytojas. Jis mokė Asklepijų, Achilą, Heraklį. Pats buvo sužeistas ir negalėjo išsigydyti, todėl paaukojo savo nemirtingumą Prometėjui. Jo kančia – gydytojo, kuris negali pagyti, paveikslas.
Dedalas – išradėjas, pabėgimo iš narvo meistras. Sukūrė labirintą Minotaurui, vėliau padarė sparnus sau ir sūnui Ikarui. Jo vardas reiškia žmogų, kuris žino per daug – tiek, kad išranda išeitį, bet sukelia ir pavojų. Mitas apie jį – ir apie protą, ir apie atsakomybę.
Deimas – baimės dvasia, Areso sūnus ir karo laukų šešėlis. Jis neneša ginklų, bet jo buvimas pakerta širdis – priešai pasiduoda dar nepradėję kovos. Mituose jis dažnai žengia kartu su broliu Fobu (panika) – abu veikia greitai, tyliai, be įspėjimo. Tai emocija, ne kūnas.
Demetra – derlingumo ir motinystės globėja. Jos skausmas dėl pagrobtos dukros Persefonės sustabdė visą augimą – žmonės ėmė mirti badu. Tik tada Dzeusas įsikišo, ir buvo sutarta, kad dukra pusę metų gyvens požemy, pusę – su motina. Taip atsirado metų laikai. Demetra rūsti, bet teisinga, o jos rankose – kiekvieno duonos kąsnis.
Dionisas – vyno ir laukinės ekstazės dievas, ateinantis iš miškų ir kalnų, lydimas šokančių bakchantių. Nešamas džiugesys greitai virsta beprotybe – jo garbinimas griauna tvarką, bet atveria naujus dvasios klodus. Jis svetimas klasikiniam Olimpo šaltumui – artimesnis žemei, aistroms, keistam išganymui per praradimą.
Dzeusas – visų dievų tėvas, įsikūnijusi dangaus valia. Jo balsas – griaustinis, o pažadas – įstatymas. Moterų žavėtojas, bet ir tvarkos sergėtojas. Jis ne visada teisingas žmonių akimis, bet jėga, kuri neša pusiausvyrą. Mituose jo žaibas ne tik bausmė, bet ir sprendimas.
Echidas – pabaisų motina, žvėrių, gyvačių ir siaubo šaltinis. Pusiau moteris, pusiau gyvatė, gyvenanti po žeme. Ji pagimdė Cerberį, Sfinksą, Himerą ir kitas pabaisas. Su Tifonu buvo tarsi tamsusis pasaulio atspindys – priešingybė dievų šviesai, bet taip pat būtina visumos dalis.
Edipas – žmogus, įkūnijęs tragišką likimo neišvengiamumą. Bandė pabėgti nuo pranašystės, bet ją įvykdė – nužudė tėvą, vedė motiną. Kai sužinojo tiesą, išsiplėšė akis. Mituose jis tampa aklu karaliumi, kuris mato daugiau nei regintys. Jo istorija – apie kaltę, kuri gimsta net nenorint.
Eirėnė – taikos deivė, dažniausiai vaizduojama ne viena, o tarp kitų metų laikų. Neša žalią šakelę, vaiką ant rankų, atokvėpį po karo. Nėra garsioji dievybė, bet jos vardas dažnai minimas maldose, noruose, dainose. Be jos – tik smurtas ir chaosas.
Elektra – karaliaus Agamemnono duktė, keršto ratas, iš kurio niekas neišeina švarus. Ji paskatino brolį Orestą nužudyti jų motiną – kad atkeršytų už tėvo mirtį. Jos meilė tėvui – gili, bet kartu tamsi, žmogiška ir grėsminga. Tapusi simboliu nepalaužiamos ištikimybės, net kai ji veda į kraują.
Eos – aušros deivė, kiekvieną rytą pakelianti dangų. Jos pirštai – rožiniai, šviesa švelni, bet nenugalima. Ji įsimylėdavo mirtinguosius, bet jos dovana – amžinas gyvenimas be jaunystės – virsdavo prakeikimu. Eos nėra dievų tarybos narė, bet be jos neprasideda jokia diena.
Epimetėjas – Prometėjo brolis, vardo reikšmė: „tas, kuris mąsto pavėluotai“. Jis priėmė Pandorą, nepagalvojęs apie padarinius, ir taip į pasaulį buvo paleistos visos nelaimės. Jo veikimas – impulsyvus, žmogiškai artimas, bet kartu ir tragiškai naivus. Graikų mituose jis simbolizuoja sprendimus, priimtus be išankstinio suvokimo.
Erato – viena iš devynių mūzų, globojanti meilės poeziją ir dainas. Ji įkvepia širdžiai artimus posmus, švelnius prisipažinimus, žodžius, kurie keičia ne jėga, o šiluma. Vaizduojama su lyra, neretai – šiek tiek šypsanti, bet rimta. Jos įkvėpimas subtilus – girdimas tylioje dainoje.
Eresas – mažiau žinomas dieviškas vardas, galbūt vietovardinis ar vietinės dievybės pavidalas. Gali būti siejamas su Lesbo sala, kurioje garbintos Afroditės palydovės. Mituose aiškaus vaidmens neturi, bet vardas išliko kaip atspindys regioninių kultų įvairovės.
Erinėjos – keršto deivės, vadinamos ir Furijomis. Gimė iš kraujo, kuris ištekėjo, kai Uranas buvo kastruotas. Jos seka žmogžudžius, ypač tuos, kurie išlieja artimųjų kraują. Nežudo, bet varo iš proto, atima ramybę, sapnus. Jų akys degančios, o plaukai pilni gyvačių – jos teisingumas senesnis už įstatymus.
Erosas – meilės ir geismo dievas, Afroditės sūnus. Jo strėlės veria širdis – viena auksinė sužadina meilę, kita – panieką. Pradžioje vaizduotas kaip galingas, vėliau – kaip vaikas su sparnais. Nuo jo prasideda daugelis mitų – viena jo strėlė ir herojus jau pakliuvęs į likimo spąstus.
Evterpė – mūza, globojanti muziką ir džiaugsmą. Jos vardas reiškia „linksmąją“. Ji kviečia groti fleita, dainuoti – ne scenai, o gyvenimui. Jai dėkojama už gebėjimą patirti grožį be žodžių, už tą vidinę melodiją, kuri lydi žmogų net tyloje.
Fobas – panikos dievas, Areso ir Afroditės sūnus, dažnai minimas kartu su broliu Deimu. Jo vardas reiškia ne šiaip baimę, o tą akimirką, kai visas kūnas sustingsta. Kovose jis stovėdavo už nugaros – nekovojo, bet veikė. Jo jėga – netikėtumas, plintantis kaip ugnis.
Gaja – Žemės deivė, visų gyvų būtybių motina. Ji iškilo iš Chaoso ir pagimdė dangų, kalnus, jūras. Ji globoja, bet ir baudžia – sugeba gimdyti ir dievus, ir pabaisas. Ne Olimpo valdovė, bet senesnė už visus – kaip pati žemė po kojomis.
Hadas – požemio valdovas, bet ne mirties dievas. Jis valdo pasaulį po žeme, kur keliauja mirusios sielos. Jo karalystė – tylos, šešėlių, prisiminimų sritis. Ne piktas, bet be gailesčio. Retai išlenda į viršų, o kai tai įvyksta – sukelia pasikeitimus, kaip su Persefone.
Hebe – jaunystės deivė, Dzeuso ir Heros duktė. Ji pylė nektarą dievams, o vėliau tapo Heraklio žmona. Mituose mažai kalba, bet jos buvimas reiškia gaivą, jėgos grąžinimą, gyvybės ilgesį. Jos vardu pavadintos žydinčios būtybės – atsinaujinimo simboliai.
Hebė – tai tas pats vardas kaip ir Hebe, tik kita rašyba. Jei čia tyčinis atskyrimas – galima manyti, kad minima kokia kita versija ar lokalus garbinimo būdas, bet esmė – tai jaunystės, grožio, amžino pavasario įsikūnijimas.
Hefaistas – ugnies ir kalvystės dievas, nukaldavęs dievams ginklus, sostus, papuošalus. Gimė luošas, Hera jį metė nuo Olimpo, bet jis sugrįžo – ne jėga, o meistriškumu. Jo kūriniai – gyvi: judantys sostai, kalantys automatai. Nors vedė Afroditę, buvo iš jos išjuoktas. Jo pagarba – pelnyta prakaitu, ne krauju.
Hektoras – Trojos gynėjas, karžygys, kuris stojo į kovą žinodamas, kad pralaimės. Ne dievas, bet vienas kilniausių mirtingųjų. Jo drąsa be fanfarų, jo mirtis – tragedija. Po jo kritimo Troja jau nebeturėjo širdies. Graikai jį gerbė net kaip priešą – nes jis buvo žmogiškai tauriai tvirtas.
Helena – moteris, dėl kurios kilo Trojos karas. Ji buvo laikoma gražiausia pasaulyje – Dzeuso ir Ledos duktė, kartais sakoma – išsirito iš kiaušinio. Kai ją pagrobė Paryžius, visas Graikijos pasaulis pakilo į karą. Mituose Helena ne visada kaltinama – kartais ji lyg sapnas, lyg prakeikimas, kuris įkūnija troškimą peržengiantį ribas.
Helijas – saulės dievas, važiuojantis dangaus keliu savo ugniniu vežimu. Jis matė viską – jo žvilgsnis neaplenkdavo nei dievų, nei žmonių. Kai Odisėjo draugai papjovė jo galvijus, Helijas pareikalavo bausmės – ir ji buvo negailestinga. Vėliau jo vietą perėmė Apolonas, bet senieji mitai Helijų paliko kaip viską reginčią šviesos akį.
Hera – Dzeuso žmona, santuokos ir motinystės globėja. Ji valdinga, kerštinga, bet ir ištikima tvarkos saugotoja. Dažnai persekioja savo vyro meilužes ir jų vaikus – ne iš piktumo, o iš sužeistos orumo jausenos. Olimpe ji – karalienė, kurios valia nėra minkšta, bet tvirta.
Heraklis – Dzeuso sūnus, žmogus su dievo jėga, bet mirtingo žmogaus kančiomis. Jis įvykdė dvylika žygdarbių, kovojo su žvėrimis, milžinais, net su pačiu Hadu. Tačiau jo gyvenimas – ne didvyrio pasaka, o kova su savimi, savo pykčiu, savo kaltėmis. Galiausiai pakilo į dangų ir buvo priimtas tarp dievų.
Hermis – dievų pasiuntinys, gudrybės ir kelių globėjas. Jis išradingas – pavogė Apolono galvijus dar būdamas kūdikis. Jo sparnuoti sandalai ir lazdos ženklas reiškia greitį, judėjimą tarp pasaulių. Vedžioja sielas į pomirtinį pasaulį, padeda keliautojams ir prekybininkams, bet mėgsta ir apgauti.
Hesperidės – vakaro deivės, saugančios auksinius obuolius vakaruose, už pasaulio ribų. Jų sodas – paslaptis, o obuoliai – nemirtingumo pažadas. Heraklis turėjo juos pavogti – vienas pavojingiausių žygdarbių. Hesperidės dažnai painiojamos su pačia vakaro šviesa – jos lyg žvaigždžių seserys, saugančios grožio ir galios ribas.
Hestija – židinio ir namų ugnies deivė, tyliausia iš Olimpo. Ji nesikiša į konfliktus, bet jos buvimas – kiekviename namuose. Be jos neprasideda nei puota, nei auka. Kai kiti dievai ginčijosi dėl garbės, Hestija tiesiog liko ugnimi – būtina, bet nepastebima.
Himerotas – mažai žinomas dievybės ar dvasios vardas, kartais tapatinamas su vienu iš Eroso aspektų – meilės ilgesiu. Gali reikšti ir tą geismą, kuris nėra švelnus – o labiau įkyrus, deginantis, liguistas. Jo vardas gali būti sapniškas, primenantis apie meilės pusę, kuri žeidžia.
Hipnas – miego dievas, dažnai vaizduojamas sparnuotas, švelnus. Jo prisilietimas užmerkia akis, bet kartu atveria sapnų pasaulį. Mituose jis padeda dievams nuraminti karius ar pergudrauti Hada. Yra miego valdovas, bet ne tinginystės – jo karalystėje sapnuojama, o ne švaistomas laikas.
Horos – laiko ir metų laikų dvasios, dažnai vaizduojamos kaip seserys. Jos palaiko dangaus tvarką, atveria ir užveria Olimpo vartus. Be jų niekas nevyksta laiku. Jos nematomos, bet visur esančios – kaip sezonai, kaip metų tvarka, kaip tvarkos ritmas, kuriam paklūsta net dievai.
Ifigenija – Agamemnono duktė, paaukota dievams, kad laivynas galėtų išplaukti į Troją. Kai kuriose versijose – nužudyta, kitur – išgelbėta paskutinę akimirką. Tapusi vyriausiąja deive Toreso šventykloje. Jos likimas – nekaltos aukos paveikslas, aštrus klausimas apie karo kainą.
Ikaras – Dedalo sūnus, kuris pakilo per aukštai. Nepaklausė tėvo ir prisiartino prie saulės – vaško sparnai ištirpo, jis krito į jūrą. Mituose jo mirtis – įspėjimas: troškimas pakilti virš lemties gali būti gražus, bet žlunga, jei pamirštama saikas. Jo vardas tapo simboliu tų, kurie per daug pasitiki savo skrydžiu.
Iris – Irisė, dievų pasiuntinė, vaivorykštės takas tarp dangaus ir žemės. Ji greitesnė už vėją, perneša dievų žinias, atneša vandenį priesaikoms. Nors Apolonas ar Hermis žinomesni, ji tyliai ir greitai pasiekia bet kokią vietą. Jos buvimas – trumpas blyksnis, šviesos tiltas.
Janus – dievas su dviem veidais, žiūrintis į praeitį ir ateitį vienu metu. Jis saugo duris, vartus, perėjimus – tiek fizinius, tiek dvasinius. Nors romėnų, o ne graikų dievas, jo figūra įsiterpia į mitologinį peizažą kaip ribų globėjas. Jo mėnuo – sausis – simbolizuoja naują pradžią ir senų durų užvėrimą.
Kaliopė – vyriausioji mūza, globojanti epinę poeziją ir didžiuosius pasakojimus. Dažnai laikoma Homero įkvėpėja, kalbanti rimtai, iškilmingai. Jos vardas reiškia „gražiai kalbanti“, ir ji – ne tik menininkų, bet ir istorijų, formuojančių tautas, sergėtoja.
Kiklopas – milžinas su viena akimi kaktos viduryje. Žymiausias – Polifemas, kurį apgavo Odisėjas. Jie gamino žaibus Dzeusui, bet buvo laukiniai, nevaldė proto. Mituose kiklopai yra gamtos jėga be kultūros, kūnas be dvasios. Jie stiprūs, bet akli ne tik žodine, bet ir dvasine prasme.
Kirė – burtininkė, pavertusi žmones gyvuliais. Gyveno saloje, Odisėjas ją pergudravo su Hermio pagalba. Vėliau tapo jo meiluže, o jos magija – ne piktavališka, bet pavojinga tiems, kurie neturi valios. Ji bando perkeisti, o ne sunaikinti – bet ne kiekvienas iš jos kerų sugrįžta žmogumi.
Klio – mūza, sauganti istoriją. Ji laiko rankose pergamentą ar knygą, fiksuoja karus, tautas, pergales ir klaidas. Ne fantazuotoja, o prisimintoji. Per ją žmonės nepamiršta, kas buvo. Jos vardas susijęs su šlove – bet ne šlove dėl garbės, o dėl atminties.
Kronas – titanas, laiko pjautuvas. Nuvertė savo tėvą Uraną, o paskui pats buvo nuverstas sūnaus Dzeuso. Bijodamas pranašystės, ryjo savo vaikus. Jis įkūnija laiką, kuris ryja viską, net tai, ką pats sukūrė. Jo valdymas – auksinis, bet trumpas. Jo pabaiga – neišvengiama, kaip ir visų tėvų.
Laias – Tėbų karalius, Edipo tėvas. Jam išpranašauta, kad sūnus jį nužudys – todėl bandė kūdikį pražudyti. Bet pranašystė išsipildė: Edipas nežinodamas jį nužudė kelyje. Laio veiksmai – tėviška baimė, pavirtusi likimo spąstais. Jo mirtis – Edipo tragedijos pradžia.
Lamia – nakties pabaisa, grobianti vaikus. Kartais vaizduojama kaip graži moteris, kurią Hera pavertė pabaisa dėl Dzeuso meilės. Netekusi savo vaikų, Lamia klaidžioja ir keršija. Mituose ji tampa moteriškos kančios, pavyduliavimo ir pamišimo vaizdiniu.
Medūza – gorgonė, kuri akmeniu paversdavo kiekvieną, pažvelgusį į jos akis. Kadaise buvusi graži, bet Atėnės prakeikta, ji tapo pabaisa su gyvačių plaukais. Peras ją nukirto naudodamas veidrodinį skydą. Iš jos galvos gimė Pegasas. Ji – grožio ir siaubo sankirta, kur grožis tampa bausme.
Melpomenė – tragedijos mūza, su kauke rankose ir vainiku iš kipariso. Įkvepia rašyti apie pralaimėjimą, auką, skaudų likimą. Ne liūdesio deivė, o rimties ir gilios išminties sergėtoja. Jos vardas reiškia „dainuojančioji“, bet jos daina – apie tai, ką prarandame.
Menelajas – Spartos karalius, Helenos vyras. Kai ji dingo su Paryžiumi, Menelajas subūrė graikus į karą. Jo vardas ne itin žymus kaip karys, bet svarbus kaip karo priežastis. Trojoje jis atgavo žmoną, bet prarado metų dešimtį. Mituose jis stovėjo šalia didvyrių, bet liko žmogumi, kurio meilė pavirto pasauliniu konfliktu.
Minotauras – pabaisa su žmogaus kūnu ir jaučio galva, gimęs iš neteisėtos karalienės aistros. Uždarytas Dedalo pastatytame labirinte, maitintas žmonėmis iki kol jį nugalėjo Tesėjas. Jis – ne tiek blogio įsikūnijimas, kiek atskirtasis, gėdos ir klaidos vaisius, kuriam nebuvo vietos pasaulyje.
Moiros – likimo deivės, trys seserys: viena verpia gyvenimo siūlą, kita jį matuoja, trečioji – nukerpa. Net dievai paklūsta jų sprendimams. Jos tyliai stovi šalia kiekvieno gimimo ir mirties. Mituose jos ne širdingos ir ne žiaurios – tiesiog veikia be emocijos, kaip likimo mechanizmas.
Morphejus – sapnų dievas, pasirodantis žmonėms mieguje. Jis moka įgauti bet kokią formą, bet dažniausiai kalba simboliais. Jo vardas tapo sinonimu vaizduotei, bet mituose jis tik vienas iš miego dievo Hipno sūnų. Jis glosto vokų kraštus, ir žmogus panyra į kitą tikrovę.
Nemesidė – atpildo deivė, kuri seka arogantiškus, tuos, kurie pamiršta saiką. Ji ne kerštinga, bet teisinga – atneša pusiausvyrą ten, kur žmogus peržengia ribas. Mituose dažnai lydi tuos, kurie išdidžiai laužo dievišką tvarką. Jos buvimas – tyla prieš kritimą.
Nereidės – jūros nimfos, dažniausiai švelnios, grožiu artimos Afroditės palydai. Jos šoka bangose, gelbsti jūreivius arba tiesiog stebi pasaulį iš gilumos. Viena jų – Tetidė – tapo Achilo motina. Jos švelnumas slepia senosios jūros galybę, visai nevaikišką.
Nike – pergalės deivė, dažnai vaizduojama su sparnais ir vainiku rankoje. Ji atskrenda kartu su laimėtoju, bet niekada nelieka. Ne kariauja, o žymi baigtį. Net Dzeusas ją gerbia – nes be jos niekas nėra iki galo įvykę. Graikams ji buvo šventės, ne kraujo simbolis.
Niksė – tai gali būti painiojama su Nikė arba su Niksu – nakties deive. Jei tai pastaroji – ji viena seniausių dievybių, gimusi iš Chaoso. Jos šešėlis ilgas, ji vaikšto prieš laiką ir po jo. Net Dzeusas ją gerbia. Ji gimdo sapnus, mirtį, likimą.
Odisejas – išmintingiausias iš graikų karžygių, Trojos karo herojus. Jo kelionė namo truko dešimt metų – per pabaisas, dievų pyktį, salų pagundas. Jo protas dažnai svarbesnis už kalaviją. Jo vardas – ne pergalė, o sugrįžimas. Ne dėl garbės, bet dėl namų.
Okeanas – pirmapradis vandenų dievas, vienas iš titanų, apsupantis pasaulį kaip sūkurys. Jo vanduo ne jūra, o pasaulio krašto upė, už kurios prasideda kita būtis. Jis neturi garbės troškimo – jis teka, ramiai, bet viską apimantis. Kartais klausiama: ar viskas, kas egzistuoja, kadaise nebuvo jame?
Orestas – Agamemnono sūnus, kuris nužudė motiną Kliitemnestrą keršydamas už tėvą. Taip įžengė į Erinėjų pasaulį – tapo jų persekiojamas, be ramybės. Vėliau buvo išteisintas Atėnės teisme – tai buvo pirmasis mitinis perėjimas nuo keršto prie įstatymo. Jis ne nekaltas, bet pripažintas žmogumi.
Orfėjas – dainius, kurio muzika ramino žvėris ir net Hado širdį. Nužengė į požemį dėl mylimosios Euridikės, bet neatsilaikė pagundai atsigręžti. Jo mitas – apie meną, meilę ir nesėkmę. Dainavo iki pat savo mirties, kai jį sudraskė bakchantės. Jo vardas – grožio ir bejėgystės ženklas.
Panas – pusiau ožys, pusiau žmogus – gamtos ir instinktų dvasia. Jo švilpukas varo paniką (nuo jo ir žodis „panika“), bet jis ir gyvybingumo, geismo, vasaros dievas. Gyvena tarp pievų ir uolų, bijomas ir garbinamas. Jis senesnis už miestus – balsas iš miško.
Pandora – pirmoji moteris, sukurta kaip dievų kerštas žmonėms. Gavo dovanų skrynią, kurios neturėjo atidaryti – bet smalsumas nugalėjo. Išsklido ligos, kančios, mirtis. Skrynioje liko tik viltis. Ji ne bloga – tik žmogiška. Jos mitas – apie tai, kaip viena spraga gali atverti viską.
Paris – Trojos princas, kuris pasirinko Afroditę gražiausia, mainais už Heleną. Jo sprendimas sukėlė Trojos karą. Jis ne herojus, o kibirkštis. Mituose jis dažniausiai tylus – priima sprendimus, kurių pasekmes kenčia visi. Trojos žlugimo pranašas.
Pegasas – sparnuotas žirgas, gimęs iš Medūzos kraujo, kai ją nukirto Peras. Jis skrido taip aukštai, kad tik dievų valia galėjo jį sustabdyti. Vėliau tapo Dzeuso žaibų nešėju. Pegasas – įkvėpimo ir laisvės ženklas, bet kartu priminimas, kad net sparnai turi kryptį.
Penelopė – Odisejo žmona, ištikimiausia graikų moteris. Kol vyras klaidžiojo, ji audė ir ardė drobulę, kad išvengtų naujos santuokos. Jos išmintis – tylioje ištvermėje. Ne karžygė, bet jėga, kuri laiko namus, kai visi iškeliavę. Jos laukimas – ne pasyvumas, o pasipriešinimas.
Persefonė – Hado žmona, Demetros duktė. Pusę metų praleidžia požemyje, pusę – žemėje. Ji – metų laikų pasikeitimo priežastis, bet ir sielos kelionės simbolis. Tapusi valdove, nebevaikas – jos tyla požemy galingesnė už daugelio dievų balsą.
Persejas – didvyris, nugalėjęs Medūzą, išgelbėjęs Andromedą, skraidęs su sparnuotais sandalais. Jo veiksmai – dievų valios įrankis, bet ir asmeninė drąsa. Jo skydas atspindi, jo akys nežiūri tiesiai – išmintis veikia per apmąstymą, ne tiesmukai.
Polimnija – viena iš devynių mūzų, globojanti šventąją poeziją, giesmes ir rimtį. Dažnai vaizduojama susimąsčiusi, pirštą priglaudusi prie lūpų. Jos įkvėpimas tylus, bet gilus – nešantis ne pramogą, o dvasingumą. Ji veda prie to, kas neskamba garsiai, bet pasilieka ilgam.
Poseidonas – jūrų valdovas, Dzeuso brolis. Valdo audras, žemės drebėjimus, arklius. Jo tridentas – jėgos ženklas, o nuotaika – nenuspėjama kaip pati jūra. Jis gali duoti žuvų, bet ir paskandinti miestą. Niekada iki galo nebuvo prijaukintas – net Olimpe.
Prometėjas – titanas, pavogęs ugnį ir atidavęs ją žmonėms. Už tai buvo prikaustytas prie uolos, kur kasdien erelis plėšė jo kepenis. Jis mokė žmones amatų, rašto, išminties. Prometėjo mitas – apie auką, kuri gimdo pažinimą, ir skausmą, kuris keičia likimą.
Protejas – senas jūros dievas, galintis keisti pavidalą. Jį sunku pagauti, bet jei pavyksta – pasako tiesą. Jo vardas reiškia permainą, nestabilumą. Jis žino praeitį, dabartį ir ateitį, bet kalba tik tam, kuris nepasiduoda.
Reja – titanidė, Dzeuso motina, išgelbėjusi jį nuo Krono ryjimo. Ji apgavo savo vyrą pakišdama akmenį vietoj kūdikio. Reja – motinystės ramybė, bet ir tylus maištas. Be jos gudrumo, Olimpas būtų negimęs.
Selena – mėnulio deivė, važiuojanti sidabriniu vežimu. Ji įsimylėjo mirtingąjį Endimioną ir jį užmigdė amžinu miegu, kad galėtų jį lankyti kasnakt. Selena – švelni, bet nenutolusi nuo geismo. Mėnulis jos veidas, kartais švytintis, kartais pasislėpęs.
Sirenos – pusiau moterys, pusiau paukščiai ar žuvys, gundančios jūreivius dainomis. Jos balsas – ne paprasta melodija, o norų veidrodis. Odisėjas jų klausėsi pririštas, kad nenuskęstų. Jos nes žudo ginklais – jos žudo ilgesiu.
Sizifas – žmogus, nuteistas ridenti akmenį į kalną, kuris vis nurieda atgal. Jo bausmė – begalinis darbas be prasmės. Bet kartu jis – maišto ir sąmoningo veiksmo simbolis. Kiekvienas ridenantis akmenį šiandien vis dar kalba jo vardu.
Talija – komedijos mūza, su kauke ir laurų vainiku. Jos įkvėpimas – juokas, ne kvailystė, o išmintingas atsakas į pasaulio sunkumus. Ji globoja teatrą, žodžio lengvumą, kuris gydo. Jos daina – ne iš širdies skausmo, bet iš proto laisvės.
Tanatas – mirties dievas, tylus ir be skausmo. Jis ateina be triukšmo, užmerkia akis, veda į anapus. Ne tas pats kaip Hadas – Tanatas nevaldo, tik palydi. Jo priešingybė – Hipnas (miegas), bet dažnai jie eina kartu. Mirtis jo rankose – nei žiauri, nei švelni. Tiesiog pabaiga.
Tantalas – nubaustas stovėti vandenyje, kurio negali gerti, ir po medžiu, kurio vaisių negali pasiekti. Jo kaltė – apgavystė, net mėginimas maitinti dievus savo sūnaus kūnu. Jo bausmė – nuolatinis troškimas be išsipildymo. Iš jo vardo kilo žodis „tantalas“ – kančia per arti esančiam.
Terpsichorė – mūza, globojanti šokį. Jos vardas reiškia „mėgstanti džiaugsmą“. Ji kviečia judėti ne vien kūnu, bet ir siela – ritme, kuris susieja žmogų su pasauliu. Be jos – dainos neturi kojų, o eilės – kvėpavimo.
Tetija – jūros titanidė, Okeano žmona, upių ir šaltinių motina. Ji stovi mitologijoje kaip gyvybės per vandenį šaltinis. Ne karinga, ne valdinga – bet visur tekanti. Jos vardas reiškia ramybę ir tekėjimą, kuris nekovoja, o laimina.
Tezėjas – Atėnų herojus, nužudęs Minotaurą, suvienijęs miestą. Jo žygiai artimi Herakliui, bet su daugiau politinės prasmės. Jo kelionės – ne tik kovos, bet ir tvarkos kūrimas. Jis herojus, kuris iš miško grįžta ir tampa karaliumi.
Tichė – sėkmės deivė, laikanti rago pavidalo gausybės simbolį. Ji akla, nes sėkmė dažnai atsitiktinė. Miestai turėjo savo Tichę, nes kiekvienas norėjo būti jos globoje. Ji gali padovanoti turtus, bet gali ir viską atimti. Kaprizinga, bet būtina.
Tritonas – jūros dievas, dažnai vaizduojamas su kriaukle, kurios garsas pažadina arba nuramina bangas. Poseidono sūnus. Kartais pusiau žmogus, pusiau žuvis. Jis palydovas, ne valdovas, bet per jo balsą jūra kalba.
Uranas – dangaus dievas, Gajos vyras. Jis buvo nuverstas savo sūnaus Krono – pirmasis mitologinis valdovo nuvertimas. Iš jo kraujo gimė galingos būtybės: Erinėjos, gigantai, net Afroditė. Uranas – ne dievas su veidu, o skliautas, tėvas, kuris buvo, bet daugiau nebegrįžta.
Uranas – jei čia dubliuotas, gali būti vertimas iš skirtingų šaltinių. Jo vardas liko kaip dangaus simbolis – be jo nebūtų nei Krono, nei Dzeuso, nei viso, kas viršuje.
Uranija – mūza, globojanti astronomiją, dangaus mąstymą. Laiko gaublį, žiūri į žvaigždes. Jos įkvėpimas – ne jausmų, o proto, ne emocijų, o begalybės. Su ja žmogus ieško prasmės dangaus judėjime, ne tik žemės gyvenime.
Zefyras – vakarų vėjas, švelniausias iš keturių. Jis atneša pavasarį, švelnumą, pumpurų dvelksmą. Afroditė buvo atnešta bangomis, lydima Zefyro. Jo prisilietimas nematomas, bet nešantis gyvenimą.