Lietuvių mitologija – tai turtingas ir daugiasluoksnis kultūros paveldas, rodantis senovės baltų pasaulėžiūrą, gamtos garbinimą ir dvasinį ryšį su aplinka. Senovės lietuvių dievai ir deivės, tokie kaip Dimstipatis, Gabija ar Giltinė, buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis – jie globojo namus, derlių, gamtos stichijas ir net žmogaus likimą. Šiame puslapyje pateikiamas lietuvių senovės dievų sąrašas su aprašymais, atskleidžiantis jų roles, simboliką ir reikšmę baltų tradicijose. Nors daug informacijos apie šias dievybes buvo užrašyta tik po krikščionybės įsigalėjimo, jų vardai ir istorijos iki šiol žavi savo gilumu ir paslaptingumu.
Tarp lietuvių senovės dievų seniausiu laikomas Dievas, aukščiausiasis dievas, siejamas su dangumi, pasaulio tvarka ir kūrimo idėja. Jo vardas, kilęs iš indoeuropietiškos šaknies deiwo-, reiškiančios „dangus“ arba „šviesa“, rodo, kad Dievas galėjo būti garbinamas dar priešistoriniais laikais, bendroje baltų ir kitų indoeuropiečių tradicijoje. Nors rašytiniuose šaltiniuose Dievas dažnai minimas kaip visų dievų tėvas, jo vaidmuo laikui bėgant tapo abstraktesnis, užleisdamas vietą žemesnėms, kasdienį gyvenimą labiau veikiančioms dievybėms.
Tarp lietuvių bene populiariausias buvo Perkūnas, griaustinio ir žaibų dievas, simbolizavęs gamtos jėgas, teisingumą ir apsaugą. Perkūnas dažnai minimas liaudies pasakose, dainose ir kronikose, o jo vardas iki šiol išlikęs įvairiuose vietovardžiuose. Jo populiarumas greičiausiai kilo iš gamtos stichijų svarbos žemdirbiškam gyvenimo būdui – lietuviams buvo itin svarbu apsisaugoti nuo audrų ir užtikrinti derlių.
Lietuvių dievai turėjo didžiulę įtaką kasdieniam gyvenimui. Pavyzdžiui, Gabija, ugnies deivė, globojo namų židinį – ugnis buvo laikoma šventa, o jos užgesinimas galėjo užtraukti nelaimę. Žemyna, žemės ir vaisingumo deivė, buvo garbinama siekiant gausaus derliaus, o Laima, likimo deivė, lemdavo žmogaus gyvenimo kelią nuo gimimo. Šios dievybės padėjo žmonėms jaustis saugiau nenuspėjamame pasaulyje, suteikdamos dvasinę atramą ir paaiškindamos gamtos reiškinius. Tikėjimas dievais taip pat skatino bendruomeniškumą – per šventes ir apeigas žmonės rinkdavosi kartu melstis ir aukoti.
Lietuvių dievai buvo garbinami per įvairias apeigas, dažnai gamtos apsuptyje – šventose giraitėse, prie akmenų ar upių. Pavyzdžiui, Perkūnui buvo aukojami jaučiai, o apeigos vykdavo po šventais ąžuolais, laikomais jo simboliu. Namuose dievai, tokie kaip Dimstipatis (šeimos ir namų dievas), buvo gerbiami laikant šventą ugnį ar dedant aukas – maistą, gėrimus – ant stalo. Šventės, tokios kaip derliaus nuėmimo ar saulėgrįžos, buvo proga šlovinti dievus dainomis, šokiais ir ritualais. Svarbų vaidmenį atliko kriviai – žyniai, kurie tarpininkaudavo tarp žmonių ir dievų, aiškindami jų valią.
Įdomi istorija
Viena įdomiausių lietuvių mitologijos istorijų – tai Perkūno ir Velnio kova, simbolizuojanti gėrio ir blogio, dangaus ir požemio priešpriešą. Pasak padavimo, Velnias pagrobė Saulės dukrą Aušrinę, norėdamas ją vesti, tačiau Perkūnas, kaip dangaus ir teisingumo sergėtojas, stojo jos ginti. Jis vijosi Velnią per dangų, mesdamas žaibus ir griaudėdamas, kol galiausiai Velnias buvo priverstas slėptis požemyje. Ši istorija rodo lietuvių tikėjimą gamtos stichijų galia ir Perkūno, kaip tvarkos sergėtojo, svarbą. Ji taip pat paaiškina, kodėl audros metu žaibai trenkia į žemę – tai Perkūnas, ieškantis Velnias.
Senovės lietuvių dievai
Algis – mitologiniuose šaltiniuose šis vardas minimas retai, tačiau galima spėti, kad tai galėjo būti apsauginė dvasia ar jėgos simbolis. Šaknis „alg-“ senosiose kalbose gali būti siejama su globa ar atlygiu, tad Algis galėjo simbolizuoti gynėją ar tam tikrą dangišką tvarką.
Andajus – vienas iš dievų, minimų Jono Lasickio ir kitų šaltinių, galėjęs būti tapatinamas su aukščiausiuoju dievu ar dangaus valdovu. Kartais jis laikomas tvarkos saugotoju arba išminties šaltiniu. Tačiau dėl šaltinių fragmentiškumo jo vaidmuo išlieka neaiškus.
Aušlavis – dievybė, kurios vardas susijęs su aušra arba šviesa. Jo funkcijos nėra aiškiai aprašytos, bet vardas rodo ryšį su rytmečio šviesa, žadėjusiu pasaulio pabudimą, gyvybės atsinaujinimą ir galbūt net perėjimą iš tamsos į šviesą – tiek fizine, tiek dvasine prasme.
Aušrinė – ryto žvaigždės (Veneros) deivė, dažnai vadinama Saulės dukra. Ji kyla prieš aušrą ir skelbia dienos pradžią. Mituose Aušrinė kartais vaizduojama kaip graži mergelė, susijusi su skaistumu ir šviesos pažadu. Kai kuriose sakmėse ji yra Perkūno mylimoji arba varžovė Mėnuliui.
Austėja – bičių deivė, globojanti šeimą, namus ir motinystę. Senovėje bitės buvo laikomos šventomis, todėl Austėja turėjo ypatingą vietą lietuvių tikėjime. Moterims ji buvo apsaugos ir vaisingumo dvasia, o bičių aviliai – tarsi jos šventovės.
Auštrinis – apie šį dievą žinių išlikę nedaug. Sprendžiant iš vardo, jis gali būti susijęs su aštrumu (galbūt vėjo, šalčio) arba rytiniu kryptingumu (aušra, šiaurės rytai). Gali būti, kad jis buvo vienas iš dangaus ar metų laikų dvasinių reiškėjų.
Bangpūtys – jūros ir audrų dievas, valdančios stichijos įsikūnijimas. Senoliai pasakojo apie jį kaip apie grėsmingą, bet teisingą dievą, kuris sukelia audras, jei jūra užrūstinta. Kartais vaizduotas kaip senis su pūstuvu ar ragu, kuriuo kviečia vėjus.
Baubis – mitinis nakties padaras, dažnai minimas kaip tamsos ar nežinomybės baimės įkūnijimas. Jis gąsdino vaikus, o kartais – ir suaugusiuosius, drįsusius elgtis neleistinai. Nors jo vardas folkloriškas, tai galėjo būti senovinė dvasia, perimta į liaudies pasakas.
Bibčių Bobelis – keistas ir folkloriškas vardas, kuris greičiausiai reiškė sodo dievą Išlikusių šaltinių per mažai, kad būtų aišku, ar tai rimta dievybė.
Bičbirbis – pavasario šauklys, kurio vardas rodo ryšį su bitėmis ir bundančia gamta. Jis galėjo būti šventinio bičių išleidimo globėjas ar simbolinis pirmųjų žiedų ir kvepiančių pievų įsikūnijimas. Lietuvių kalendorinėse šventėse pavasario atėjimas turėjo sakralinę reikšmę.
Blizgulis – vardas primena šalčio spindesį arba ledo atšvaitus. Tai galėjo būti žiemos ar šalnos dvasia – tylus, bet grėsmingas gamtos reiškinys. Liaudyje blizgėjimas neretai siejosi su stebuklingu pasauliu, todėl šis vardas galėjo simbolizuoti žiemos grožį ir pavojų.
Bubilas – bičių dievas, dažnai laikomas Austėjos vyru. Jis globojo bites, avilius ir medų, o senovėje bitininkai jam aukodavo pirmąsias medaus porcijas. Medus lietuviams buvo ne tik maistas, bet ir gydomasis, todėl Bubilas – gyvybės ir tvarkos globėjas.
Dalia – lemties deivė, paskirianti žmogui jo gyvenimo kelią. Nuo jos priklausė turtai, sėkmė, net mirtis. Skirtingai nei Laima, kuri nulemia likimą gimstant, Dalia jį paskirsto – kaip dalį, porciją ar duotybę. Ji nei permaldaujama, nei pakeičiama.
Dekla – viena iš lemties deivių trijulės (kartu su Laima ir Karta), atsakinga už žmogaus gyvenimo užrašymą ar įtvirtinimą. Jos vardas galėjo reikšti žodį, „deklaraciją“ – tai, kas paskelbiama ir tampa galutiniu sprendimu. Senieji mitai ją sieja su neišvengiamybe.
Dievas – aukščiausiasis senovės lietuvių dievas, dangaus ir pasaulio tvarkos sergėtojas. Jis laikomas visų dievų tėvu, kūrėju, įkūnijančiu kosminę harmoniją ir šviesą. Skirtingai nei kiti dievai, Dievas buvo tolimas, abstraktus, retai kišdavęsis į kasdienį žmonių gyvenimą. Jo valia – nekintama, o galia – visa apimanti. Priešingai nei šiuolaikinis krikščioniškas Dievas, jis nebuvo asmeniškai artimas žmonėms ir neturėjo gailestingumo ar atpirkimo sampratos.
Dimstipatis – namų dvasia, sauganti trobos dūmus ir židinį. Jo vardas rodo ryšį su „dumu“ – senovėje tikėta, kad per dūmtraukį gali keliauti dvasios, tad Dimstipatis buvo tarsi jų prižiūrėtojas.
Dirvolika – derlingumo ir laukų deivė, saugojusi žemdirbių darbus ir laukų klestėjimą. Jos vardas susijęs su žodžiu „dirva“, todėl manoma, kad tai buvo viena svarbiausių žemės kulto figūrų.
Diviriksas – paslaptingas vardas, galėjęs reikšti dievų valdovą arba kunigaikštį. „Riksas“ reiškė valdžią ar vadą, tad Diviriksas galėjo būti sakralinis valdovas ar dvasinis lyderis, gal net tarpininkas tarp dievų ir žmonių.
Drebkulis – žemės drebėjimų ar požeminio pasaulio dievybė. Jo vardas iškalbingas – tai, kas drebina, kas kelia baimę ir primena apie požeminę jėgą. Gali būti, kad jis susijęs su mirusiųjų pasaulio judesiu.
Ežerinis – vandens dvasia ar dievybė, gyvenanti ežeruose. Gali būti siejamas su ramybe, bet ir su pavojumi – ežero gelmės gali slėpti ir grožį, ir pražūtį. Jis galėjo būti tarsi lietuvių Poseidonas ežerų mastu.
Gabija – ugnies deivė, sauganti namų židinį. Ji buvo gyva ugnis – reikėjo ją gerbti, neplūsti, nepilti ant jos vandens. Gabijai aukodavo maisto, kalbėdavo švelniai, nes tikėta, kad ji įsižeidžia ir palieka namus.
Gabjauja – variantas ar giminė Gabijos, kartais laikyta atskira dvasia, globojančia židinį. Gali būti, kad tai regioninis tos pačios dievybės pavadinimas, išlaikęs tą pačią prasmę – ugnies globa ir pagarba.
Ganiklis – gyvulių globėjas, saugojęs bandas nuo vilkų, ligų ir blogų dvasių. Jo vardas rodo aiškią funkciją – jis gina ir gano. Tikėta, kad Ganikliui padėjus auką, gyvuliai nesusirgs ir lengvai žiemos.
Giltinė – mirties deivė, dažniausiai vaizduojama kaip liesa moteris su pjautuvu. Lietuviškas mirties personifikavimas – ne vyriškas, kaip daugelyje kultūrų, o moteriškas. Ji ne žiauri, o neišvengiama.
Girstis – miško dvasia arba medžių globėjas. Vardas primena žodį „giria“ – senovės lietuviams girios buvo pilnos gyvybės, paslapčių ir šventumo. Girstis galėjo būti jų tylus šeimininkas.
Gota – mažai žinomas mitologinis vardas, galėjęs reikšti šeimos ar ūkio globėją. Galbūt susijęs su kasdieniu namų gyvenimu ar augalų dvasia.
Gulbių dievas – švelnus, paslaptingas vardas, liudijantis apie gulbes kaip šventas, gal net pomirtinio pasaulio paukščius. Gali būti, kad šis dievas siejosi su meilės, mirties ar pasikeitimo simbolika.
Gužė – pavasario ir žemės pabudimo deivė, jos vardas siejasi su gegužės mėnesiu (liaudiškai – gužė). Ji galėjo būti gyvybės ciklo dalis – globojanti žemės pabudimą ir sėjos pradžią.
Jagaubis – gyvulių globėjas ar ganyklų dvasia, artimas Ganikliui. Jo vardas galimai susijęs su žodžiu „auga“, tad galėjo reikšti gyvybės ir klestėjimo saugotoją.
Javinė – javų lauko dvasia, globojanti derlių, ypač rugius ir kviečius. Tikėta, kad ji gyvena paskutinėje pėdoje, todėl javapjūtės pabaigoje jai pindavo vainiką.
Javų dvasios – apibendrintas pavadinimas įvairioms derliaus dvasinėms būtybėms, gyvenančioms laukuose. Joms aukota, kad derlius būtų gausus ir nesugadintas.
Jumis – dvasinga jėga, įsikūnijanti dviejuose suaugusiuose varpos varpuose. Jumis laikytas gausos ir vaisingumo ženklu. Paskutinis pėdas dažnai palikdavo „Jumiui“ – kaip auka gamtos dvasioms.
Jumpira – neaiškios kilmės dievybė, minėta tarp žemaičių dievų. Gali būti siejama su moteriška energija ar pavasario virsmais, bet tikslesnių duomenų neišliko.
Junda – karo deivė arba karingos dvasios atspindys. Galėjo būti mūšio įkarščio, narsumo ir aukos dvasinis simbolis, galbūt lydėdavusi karius į žygius.
Jūratė – jūros deivė, gyvenanti Baltijos jūros gelmėse, gintaro rūmuose, žinoma iš romantiškos legendos apie Jūratę ir Kastytį. Ji įsimylėjo mirtingą žveją Kastytį, tačiau jų meilė užrūstino Perkūną, kuris sunaikino rūmus, o Jūratę pririšo prie jūros dugno. Pasakojama, kad Baltijos krantuose randamas gintaras – tai Jūratės rūmų šukės arba jos ašaros, verkiančios dėl prarastos meilės. Ši legenda jungia senąją mitologiją su folkloru, o Jūratė simbolizuoja jūros grožį, paslaptingumą ir meilės jėgą. Ji taip pat laikoma undinių globėja, o jos vardas siejamas su žodžiu „jūra“, pabrėžiant jos stichinę prigimtį.
Karorius – karo dievas ar dvasia. Jo vardas rodo ryšį su karu (lot. „caro“), todėl jis galėjo būti Perkūno bendrininkas arba atskiras kovų globėjas.
Karta – viena iš lemties deivių, kartu su Laima ir Dekla formavusi žmogaus gyvenimo kelią. Karta dažniausiai siejama su sprendimo arba pabaigos paskelbimu.
Kaukas – mažytė dvasia, galinti nešti turtus ar nelaimes, priklausomai nuo žmogaus elgesio. Panašus į namų dvasią – kai gerbiamas, padeda, kai pamirštamas – keršija.
Kauriraris – beveik nežinomas vardas, vien paminėtas tarp žemaičių dievų. Gali būti susijęs su ugnimi ar karo ginklais, bet išlikusios tik nuotrupos.
Kelio dievas – globodavo keliautojus ir jų kelius. Prie kelio dažnai palikdavo aukų akmenukais ar šakelėmis. Tikėta, kad jis saugo nuo paklydimo ir nelaimių kelionėje.
Kirnis – galbūt gyvulių arba naminių paukščių globėjas, vardas primena „kurną“ ar „vištidę“. Galėjo būti smulkios buities dvasia.
Kolera – pavadinta pagal ligą, bet senovėje ligos dažnai buvo suvokiamos kaip dvasios ar dievybės. Kolera galėjo būti piktavališka būtybė, kurios reikėjo bijoti ir maldauti pasigailėjimo.
Krotis – mitinė būtybė arba dvasia, apie kurią išliko labai mažai žinių. Jo vardas primena krovimą ar kaupimą, galėjo būti susijęs su turtais ar sandėliais.
Krūminė – miško ir tankmės dvasia, globojanti krūmynus, gyvūnus ir slaptas gamtos vietas. Dažnai laikyta gąsdinančia, nes slėpėsi nuo žmonių, bet buvo ir apsauganti, jei su ja elgtasi pagarbiai.
Kupolė – augmenijos, žolynų ir vasaros kupėjimo švenčių deivė. Kupolinės vardu vadintos ir šventės, ir vainikai, skirti žolynams rinkti. Kupolė simbolizavo gyvybės žydėjimo viršūnę.
Lada – meilės, motinystės ir harmonijos deivė, kai kada tapatinama su slavų deive. Jos vardas minimas dainose kaip priedainis, tačiau buvo suvokiama ir kaip dvasinė globėja.
Laima – lemties deivė, nulemianti žmogaus gyvenimo kelią jau gimimo akimirką. Kartu su Dekla ir Karta sudarė lemiančiųjų trejybę. Laima globojo ir gimdyves, todėl buvo viena iš labiausiai gerbiamų moteriškų dievybių.
Laimė – dažnai laikoma Laimos variantu arba funkcijos išskyrimu – ne tiek nulemia visą kelią, kiek duoda ar atima sėkmę, džiaugsmą. Gali būti suvokiama kaip abstraktesnė dvasinė jėga.
Lauksargis – laukų sargas, globojantis dirbamą žemę, pasėlius ir ribas. Jo pareiga – apsaugoti nuo svetimų įsibrovėlių, gyvulių ar piktųjų dvasių, kertančių laukų ribas.
Laumė – mitinė būtybė, susijusi su vandeniu, miškais ir audromis. Kartais vaizduojama kaip graži moteris, kartais kaip bauginanti jėga. Laumės verpė, skalbė, šoko – bet jas supykdžius galėjo ir bausti.
Lazdona – paslaptinga ir retai minima dievybė ar dvasia, vardas siejamas su lazdynu ar lazdele – tai gali rodyti ryšį su gamta, moteriška galia ar net gydymu.
Lietuvonis – mitinė figūra ar dvasia, kai kada tapatinama su tautos įsikūnijimu. Gali būti laikomas personifikuotu lietuvių dvasios atvaizdu arba gentiniu globėju.
Magyla – kapų ir mirusiųjų dvasia, siejama su laidotuvių kalneliais (magylomis). Ji globojo mirusiųjų poilsio vietas, galėjo būti maloni ar bauginanti, priklausomai nuo mirusiųjų pagarbos.
Maras – ligos dvasia, siejama su epidemijomis. Senovėje tikėta, kad Maras vaikšto po kaimus ir plinta kartu su vėju ar debesimis. Jam aukodavo, kad apeitų kaimą.
Maro deivės – bendrinis pavadinimas įvairioms ligų personifikacijoms, dažniausiai moteriškos giminės. Gali būti, kad tai vietiniai vardai ar savotiškos maro „pagalbininkės“.
Medeina – medžioklės ir miško deivė, globojanti žvėris ir medžiotojus. Dažnai vaizduojama kaip laukinė, neprijaukinta moteris, kartais lydima žvėrių. Moteriškoji girios jėga.
Medžiojima – vardas rodo ryšį su medžiokle, gali būti Medeinos funkcijos atšaka ar savarankiška dvasia, susijusi su medžiojimo sėkme, žvėrių pagarba ir elgesiu miške.
Mėnesis – dieviška jėga, susijusi su mėnulio fazėmis ir nakties ritmu. Kartais laikytas gyvu personažu, dažnai priešpriešinamas Saulei. Jo judėjimas turėjo reikšmę kalendoriui ir apeigoms.
Mėnulis – nakties šviesulys, mitologijoje vaizduotas kaip vyras, kartais net Saules vyras ar meilužis. Jo kaita stebėta norint nuspėti derlių, orus, moters vaisingumą.
Milda – meilės ir laisvos valios deivė, kartais vadinama lietuvių Venera. Milda buvo siejama su romantiška meile, švelnumu, bet ir pasirinkimo laisve. Kai kur šaltiniuose laikyta išgalvota, bet tautosakoje – gyva.
Mitiniai sargai – bendrinis pavadinimas dvasinių būtybių, kurios saugojo šventvietes, ribas, laukus ar namus. Jie galėjo būti nematomi, bet jų buvimas jautėsi per tylą, keistus garsus ar sapnus.
Mitinis Kalvis – dieviškas kalvis, galėjęs nukalti pasaulį ar ginklus dievams. Primena kitų tautų kalvių dievus – jis jungia ugnį, metalą ir likimą. Gali būti artimas Teliaveliui.
Nosolus – paslaptinga dvasia ar jėga, apie kurią išlikę mažai duomenų. Pats vardas kelia asociacijas su ligomis ar susirgimais, tačiau tai tik spėjimas.
Nunadievis – senovės dievybė ar dvasia, kurios vardas rodo negatyvią jėgą („ne-dievas“), galbūt demonizuota arba apversta sakralumo forma.
Pagirnis – girių, pelkių ar vandeningų vietų dvasia. Vardas susijęs su „pagirėmis“ – vieta po girių. Gali būti, kad jis saugojo paslėptas ar pavojingas gamtos vietas.
Pajauta – vardas siejamas su intuicija ar vidiniu balsu. Istorijoje minima kaip krivio Lizdeikos motina, gali būti ir simbolinė figūra – tautos ar pranašavimo dvasia.
Patrimpas – vienas iš trijų pagrindinių dievų, minimas kartu su Perkūnu ir Pikulu. Buvo vandens, gyvybės ir vaisingumo dievas, dažnai vaizduotas su gyvatėmis.
Pergrubrijus – apie jį išlikę labai mažai. Gali būti, kad tai viena iš gamtos ar oro dvasios formų, susijusi su griaustiniu ar gamtos stichijomis.
Perkūnas – griaustinio, teisingumo ir dangaus dievas, vienas svarbiausių baltų panteono dievų. Jis valdė žaibus, audras ir ugnį, o jo galia siekė tiek dangų, tiek žemę. Perkūnas baudė melą, neteisybę, o jo ąžuolas buvo šventa vieta, kur vykdavo apeigos – aukodavo jaučius, degindavo ugnį. Mituose jis dažnai kovojo su požemio jėgomis, ypač su Velniu, gindamas pasaulio tvarką. Lietuviams Perkūnas buvo ne tik gamtos stichija, bet ir moralės sergėtojas – tikėta, kad žaibas trenkia ten, kur slypi blogis. Jo vardas iki šiol išlikęs tautosakoje, vietovardžiuose ir net kasdienėje kalboje, pvz., keiksmažodyje „po perkūnais“.
Pikulas – požemio ir tamsos dievas, minimas kaip priešingybė Patrimpui ir Perkūnui. Jis siejamas su mirusiųjų pasauliu, godumu, žemiškomis aistromis. Gali būti lietuviškas „velnio“ atitikmuo.
Praamžius – amžinasis dievas, buvęs prieš viską. Apie jį kalbama kaip apie pirmapradę jėgą, nuo kurios prasidėjo pasaulis. Ne tiek asmeninis, kiek principinis dievas.
Prakorimas – vardas rodo ryšį su prakalbėjimu, žodžiu, galbūt pranašu ar sakralios kalbos dvasia. Gali būti funkcija, susijusi su žinių perdavimu.
Prokorimas – variantas ar sinonimas Prakorimo, galimai iškraipytas vardas šaltiniuose. Funkcija panaši – kalbos, ryšio, įspėjimo ar žinios perdavimas.
Ragana – sena moteriška dvasia ar būtybė, galinti žinoti likimą, bendrauti su mirusiais, gydyti arba kenkti. Ne visada bloga – dažnai žinojimo, miško ir moteriškos galios įsikūnijimas.
Rugių Boba – javų pabaigos dvasia, gyvenanti paskutinėje pėdoje. Nupynus pabaigos vainiką, ji „išlaisvinama“. Gali būti laikoma laukų gyvybės nešiotoja.
Rūgutis – rūgimo dievas, globojantis alų ir jo gamybą. Jam aukodavo prieš verdant alų, kad gėrimas būtų skanus, stiprus ir apsaugotas nuo blogos dvasios.
Saulė – šviesos, gyvybės ir motinos deivė. Vaizduojama kaip šviečianti moteris, važinėjanti dangaus ratais. Ji – dienos globėja, visų gyvų būtybių maitinanti ir šildanti jėga.
Šeimos dievas – globėjas, saugantis šeimos vienybę, santarvę ir namų darną. Nors vardas nėra konkretus, tai galėjo būti viena iš buities dievybių, lydėjusių kasdienį gyvenimą.
Slenkstinis – dvasia ar dievaitis, gyvenantis prie namų slenksčio. Tikėta, kad slenkstis – riba tarp pasaulių, todėl jį reikėjo gerbti, neperžengti šiurkščiai ar netyčia nepaminti dvasios.
Šluotražis – buities dvasia, galbūt susijusi su namų švara ar apsauga nuo blogų jėgų. Šluota senovėje buvo laikoma ne tik įrankiu, bet ir maginiu objektu, tad Šluotražis galėjo simbolizuoti apsivalymą.
Sutvaras – globėjas, susijęs su tvarka, aprėmimu ar namų uždarumu. Jo vardas siejasi su „sutvarkyti“, todėl gali būti, kad tai buities ir darnos dvasia.
Šventpaukštinis – sakralus paukštis arba paukščių dvasia, susijusi su pranašystėmis ar gamtos ženklų skaitymu. Lietuvių mitologijoje paukščiai dažnai pranašavo mirtį, gimimą ar nelaimes.
Teliavelis – mitinis kalvis, padovanojęs žmonėms geležį. Kartais laikomas dievų kalviu, jis nukaldavo ginklus, įrankius, net pasaulio tvarką. Primena kitų tautų dieviškus kalvius.
Upinis – upių dvasia arba dievas, gyvenantis vandens srovėje. Jis galėjo būti ir ramus, ir klastingas – priklausomai nuo žmogaus elgesio prie vandens. Aukodavo jam žuvį ar žoleles.
Vaižgantas – žemės derlingumo ir kanapių globėjas. Taip pat kartais minimas kaip miškų dvasia ar net dievybė, susijusi su augalų augimu ir stiprybe.
Vakarinė – vakaro žvaigždė, dažnai laikoma Aušrinės seserimi. Ji žymi dienos pabaigą, poilsį, ramybę. Mituose – švelnus, rūpestingas dangaus šviesulys.
Vėjas – oro judėjimo dvasia ar gyvas reiškinys. Kartais Vėjas turėjo valią, galėjo keršyti ar padėti, nešė žinias, ligas ar atsinaujinimą. Vaizduojamas kaip nematomas, bet gyvas.
Vėjopatis – vėjų valdovas, dieviška jėga, valdanti oro kryptis, audras ir štilius. Gali būti, kad jis buvo aukštesnė Vėjo forma – jį maldavo keliautojai, jūrininkai ir žemdirbiai.
Veliona – moteriška mirusiųjų globėja, galbūt požemio pasaulio viešpatie. Jos vardas artimas „vėlėms“ – ji galėjo lydėti mirusiųjų sielas ar priimti jas į kitą pasaulį.
Velnias – sudėtinga figūra. Senovėje galėjo būti požemio ir turtų dievas, vėliau demonizuotas krikščionybės. Ne visada blogas – kartais išmintingas, gudrus, o kartais – piktas ir kerštingas.
Viesulas – sūkurinis vėjas, galėjęs būti laikomas savarankiška stichine dvasia. Galbūt pasiuntinys tarp pasaulių ar Perkūno ginklas. Viesulai kėlė baimę ir nuostabą.
Žemėpatis – žemės ir jos vaisių globėjas, dažnai minimas šalia Žemynos. Galėjo būti laikomas moteriškos gyvybės jėgos vyriškuoju atitikmeniu – globojančiu ir saugančiu.
Žemyna – gyvybės, vaisingumo ir žemės derlingumo deivė, laikoma motina, maitinančia viską, kas gyva. Ji globojo pasėlius, miškus, gyvūnus, o jos pagarba buvo neatsiejama žemdirbių gyvenimo dalis – į žemę negalima spjaudyti, trypti ar elgtis nepagarbiai, nes tai įžeistų Žemyną. Apeigose jai aukodavo duoną, grūdus, o pavasarį, sėjos metu, prašydavo gausaus derliaus. Žemyna dažnai vaizduojama kaip moteriška jėga, susijusi su cikliškumu – gimimu, augimu, mirtimi ir atgimimu. Kai kuriuose šaltiniuose ji laikoma Žemėpaties žmona, kartu sudarančia vaisingumo porą. Jos kultas rodo gilų baltų ryšį su žeme kaip šventa esybe.
Zuikių dievas – smulkių gyvūnų globėjas, galbūt susijęs su pavasariu ar vaisingumu. Zuikis senovėje buvo ir švelnumo, ir bailumo, bet ir greičio simbolis.
Žvaigždikštis – žvaigždžių dvasia ar nakties šviesulių globėjas. Jis galėjo būti dangaus stebėtojas, tvarkos palaikytojas tarp dangaus kūnų.
Žvorūna – miško deivė, dažnai sutapatinama su Medeina. Globodavo žvėris, laukinę gamtą, galėjo pasirodyti kaip moteris arba gyvūnas. Ji – laukinio pasaulio dvasia, neprijaukinta, bet galinga.