Teonas iš Marmarikos yra vienas iš ankstyvosios krikščionybės figūrų, kurios pavardė iškyla kalbant apie didžiuosius Bažnyčios persekiojimus IV amžiaus pradžioje. Marmarika – tai sritis Šiaurės Afrikoje, maždaug dabartinės rytinės Libijos teritorijoje, kur krikščionybė jau tuo metu buvo giliai įsišaknijusi tarp vietos gyventojų.
Teonas tapo žinomas dėl savo ištikimybės Kristui per imperatoriaus Diokletiano vykdytus persekiojimus (apie 303–311 m.). Diokletiano persekiojimai buvo vieni žiauriausių visoje krikščionybės istorijoje: buvo naikinamos bažnyčios, deginami Šventojo Rašto egzemplioriai, o krikščionys, atsisakę išsižadėti tikėjimo, kankinami ir žudomi.
Apie patį Teoną informacijos išliko mažai – nėra žinoma nei tiksli jo gimimo data, nei kada ir kaip jis mirė. Vis dėlto šaltiniai mini, kad jis išgyveno šiuos persekiojimus ir, skirtingai nei daugelis, nesulūžo nei po fizinių kančių, nei po psichologinių spaudimų. Teono ištikimybė tapo vilties ženklu tiems, kurie buvo likę gyvi, bet dvasiškai palūžę.
Teono gyvenimas rodo dar vieną svarbią ankstyvųjų šventųjų dimensiją – kartais didvyriškumas slypi ne mirtinoje kankinystėje, o gebėjime gyventi toliau po visko, ką patyrei. Daugybė krikščionių, net ir išgyvenusių persekiojimus, vėliau kentėjo nuo atmetimo, kaltės ir dvasinių traumų. Teonas, rodos, tapo vienu iš tų, kurie ne tik pats liko stiprus, bet ir stiprino kitus.
Nors jo vardas nėra įtrauktas į pagrindinius liturginius kalendorius, Teono vardą kartais mini vietinės tradicijos Šiaurės Afrikoje ir kai kurios Rytų Bažnyčios bendruomenės.
Viename iš vėlyvųjų šaltinių jam priskiriama ištarta mintis:
„Išbandymų karštis nėra skirtas mus sudeginti, bet lydyti kaip auksą Dievo akivaizdoje.“
Ši frazė gerai rodo Teono gyvenimo liudijimą – kad tikėjimo kaina yra didelė, tačiau ištikimybė verta kiekvienos kančios.
Teono laikais, vos pasibaigus persekiojimams, kilo didelė krizė – kaip Bažnyčia turėtų elgtis su tais, kurie išsigynė tikėjimo („lapso“) ir vėliau norėjo grįžti? Tokios diskusijos, kaip ir Donatizmo ginčas Šiaurės Afrikoje, tiesiogiai palietė visus gyvuosius persekiojimų liudininkus. Teonas buvo tarp tų, kurie savo gyvenimu liudijo, kad malonė ir atgaila turi vietos Bažnyčioje šalia ištikimybės idealų.