Stauros (gr. σταυρός, „kryžius“) – terminas, plačiai vartojamas Bizantijos imperijoje ir ankstyvojoje Rytų krikščionių bažnyčioje, reiškiantis kryžių kaip fizinį objektą (pvz., Kristaus nukryžiavimo įrankį ar liturginį simbolį) ir dvasinį simbolį, įkūnijantį išganymą, auką ir pergalę prieš mirtį. Ankstyvieji krikščionys naudojo šį žodį Evangelijose (pvz., Mt 16, 24: „Imk savo kryžių“), pabrėždami tiek Kristaus kančią, tiek tikinčiųjų pašaukimą sekti Juo. Bizantijos liturgijoje stauros dažnai siejamas su Kryžiaus išaukštinimo švente (rugsėjo 14 d.), o ikonos ir kryžiai, vadinami stauroi, buvo garbinami kaip šventi objektai. Kaip teigė šventasis Jonas Damaskietis: „Stauros yra mūsų išganymo medis, per kurį mes sugrįžtame pas Dievą.“