Kas jei žmonija nėra Dievo šedevras, o Jo liga – kosminė infekcija, trikdanti dieviškąją tvarką? Gnostikų mitologija vaizduoja materialų pasaulį kaip demiurgo klaidą, o nihilizmas teigia, kad mūsų egzistencija yra beprasmė, galbūt net kenksminga Dievo esmei.
Gnostikų kosminė infekcija ir nihilizmas
Gnostikų tekstuose, tokiuose kaip Nag Hammadi raštai (II–IV a.), pasaulis yra ne Dievo kūrinys, o demiurgo – netobulo, arogantiško dievo – produktas. Žmonės, įkalinti materialiame kūne, yra tarsi „infekcija“, nes jų sielos, kilusios iš aukštesnės dieviškos kibirkšties, kenčia demiurgo sukurtame kalėjime. Gnostikai mokė, kad išsilaisvinimas (gnosis) reiškia sugrįžimą į tikrąjį Dievą, anapus šio „sergančio“ pasaulio. Nihilizmas, ypač Frydricho Nyčės ar XX a. egzistencialistų versijose, papildo šią idėją: žmogaus gyvenimas yra beprasmis, galimai „parazituojantis“ bet kokios transcendentinės tvarkos sąskaita. Jei Dievas egzistuoja, gal mūsų troškimai, karai ir chaosas yra Jo „liga“ – trikdžiai Jo harmonijoje?
Filosofiškai idėja kelia klausimą: ar mūsų egzistencija yra defektas dieviškame plane? Gnostikai siūlo ištrūkti per žinojimą, nihilistai – priimti beprasmybę arba kurti savo prasmę. Bet ar įmanoma, kad esame Dievo „klaida“?
Krikščionybėje žmogus yra Dievo kūrinys, tačiau nuopuolis (Adomo nuodėmė) įnešė „ligą“ – nuodėmę, kurią išgydo Kristus. Ši idėja artima gnostikų požiūriui, bet optimistiškesnė, nes siūlo išganymą, o ne kosminį defektą. Budizme samsara yra kančios ciklas, bet ne Dievo liga, o žmogaus neišmanymo (avidya) pasekmė. Daoizme pasaulio chaosas kyla iš disharmonijos su Dao, tačiau žmogus nėra „infekcija“, o veikiau dalis natūralios tvarkos, kurią galima subalansuoti. Šios tradicijos sutaria, kad kažkas žmogaus egzistencijoje yra „negerai“, bet gnostikų ir nihilizmo požiūris išskirtinis savo radikalumu – mes galime būti ne tik klaida, bet ir žala.
Gnostikų tekstas Apokrifonas apie Joną pasakoja, kaip demiurgas, sukūręs pasaulį iš pavydo, įkalino dieviškas kibirkštis žmogaus kūnuose, padarydamas mus „ligos“ nešiotojais. Nyčė, vaikščiodamas Turino gatvėmis prieš savo psichinį žlugimą (1889 m.), rašė, kad „žmogus yra liga, kurią Dievas turi ištverti“, išreikšdamas savo nihilistinį pesimizmą. Šiuolaikinis filosofas Emilis Cioranas, įkvėptas gnostikų, teigė, kad „gimti yra katastrofa“, o mūsų egzistencija – tarsi Dievo košmaras. Šios istorijos atskleidžia, kaip idėja apie žmogų kaip „ligą“ provokuoja tiek maištą, tiek neviltį.
Citatos
- Gnostikų tekstas: „Šis pasaulis yra demiurgo klaida, o mes – įkalintos kibirkštys.“ (Apokrifonas apie Joną.)
- Frydrichas Nyčė: „Žmogus yra virvė, nutiesta tarp gyvulio ir Dievo ligos.“ (Taip kalbėjo Zaratustra.)
- Meistras Eckhartas: „Dievas yra anapus mūsų sąvokų – gal net mūsų egzistencijos.“ (Sermonai.)
- Emilis Cioranas: „Jei Dievas mus sukūrė, Jis serga, o mes – Jo simptomai.“ (Apie nepatogumą būti gimus.)
Prasminga idėja ar nusikalbėjimas?
Ar idėja, kad esame Dievo liga, yra gili, ar tik provokacija? Ji greičiausiai yra prasminga kaip metafora, išryškinanti žmogaus egzistencijos paradoksą: esame sąmoningos būtybės, bet mūsų veiksmai – karai, godumas, kančia – dažnai atrodo kaip trikdžiai bet kokioje harmoningoje visatoje. Gnostikų demiurgo mitas ir nihilizmo pesimizmas rodo realų žmogaus pojūtį, kad kažkas mūsų prigimtyje yra „negerai“. Tačiau idėja tampa „nusikalbėjimu“, jei ją laikome pažodžiui: jei Dievas yra tobulas ar transcendentiškas, kaip Jis gali „sirgti“? Krikščionybė ar budizmas siūlo, kad kančia yra išbandoma, o ne liga, ir kviečia ieškoti prasmės, o ne neigti egzistenciją. Vis dėlto gnostikų ir nihilistų mintis verčia mus klausti: gal mūsų „liga“ yra ne defektas, o kvietimas peržengti save ir atrasti dieviškąją kibirkštį?
Gnostikų idėjos apie pasaulį kaip „klaidingą“ paveikė šiuolaikinę popkultūrą, pvz., filmą Matrica (1999 m.), kur žmonija vaizduojama kaip įkalinta iliuziniame kalėjime, primenančiame demiurgo sukurtą pasaulį.
Ar mes esame Dievo liga, kosminė infekcija, kaip siūlo gnostikai ir nihilistai? Ši idėja, nors ir provokuojanti, atveria duris į žmogaus prigimties ir tikrovės apmąstymus. Kaip sakė Nyčė, „Dievas mirė, bet mes tebesergame.“ Filosofiškai ji kviečia mus klausti, ar mūsų kančia ir chaosas yra defektas, ar galimybė – gal net liga, kurią gydo suvokimas, kad esame ne tik „infekcija“, bet ir dieviškos kibirkšties nešiotojai, ieškantys kelio namo.