Mefistofelis (vok. Mephistopheles, kartais rašomas Mephistophilis ar Mefisto) yra vienas žymiausių literatūrinių velnio įvaizdžių, geriausiai žinomas iš Johanno Wolfgango von Goethe’s tragedijos Faustas. Kaip gundytojas, skeptikas ir žmogaus sielos siekėjas, Mefistofelis simbolizuoja blogio pagundą, moralinį nuopuolį ir žmogaus kovą su savo troškimais.
Mefistofelio vardo etimologija nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad jis sudarytas iš graikų kalbos elementų: mē („ne“), phōs („šviesa“) ir philos („mylintis“), galimai reiškiantis „tamsos mylėtojas“ arba „šviesos nekenčiantis“. Kita teorija sieja vardą su hebrajišku mephitz („griovėjas“) ir tophel („melagis“). Abiem atvejais vardas rodo Mefistofelio kaip blogio ir apgaulės įsikūnijimo prigimtį.
Mefistofelis nėra tiesioginis biblinis velnias, kaip Liuciferis ar Šėtonas, bet labiau literatūrinis personažas, sujungiantis teologinius, folklorinius ir filosofinius elementus. Jis vaizduojamas kaip išradingas, ciniškas ir intelektualus, dažnai keliantis klausimus apie žmogaus prigimtį ir moralę.
Mefistofelio personažas pirmą kartą pasirodė XVI a. vokiečių folklore, susijusiame su Fausto legenda – istorija apie mokslininką, pardavusį sielą velniui mainais už žinias ir galias. Pirmasis reikšmingas literatūrinis Mefistofelio atvaizdis yra Christopherio Marlowe’o tragedijoje Daktaro Fausto tragedija (apie 1592 m.), kur Mefistofilis yra Liuciferio tarnas, gundantis Faustą ir lydintis jį į pražūtį. Marlowe’o Mefistofilis yra tragiška figūra, kenčianti dėl savo atskirties nuo Dievo, kaip matoma jo garsioje citatoje: „Kodėl tai pragaras? Tai aš pats esu pragaras!“
Tačiau Mefistofelis labiausiai išgarsėjo per Goethe’s Faustą (I dalis – 1808 m., II dalis – 1832 m.). Goethe’s Mefistofelis yra kompleksiškesnis – jis ne tik gundytojas, bet ir filosofas, skeptikas, išjuokiantis žmogaus ambicijas ir silpnybes. Jis sudaro sandėrį su Faustu, žadėdamas neribotas patirtis mainais už jo sielą, tačiau pats Mefistofelis atrodo pavargęs nuo savo amžinojo vaidmens. Goethe’s kūryboje Mefistofelis tampa žmogaus vidinės kovos ir dualizmo simboliu.
Mefistofelis tapo archetipiniu „velnišku gundytoju“ Vakarų literatūroje ir kultūroje. Jis pasirodo įvairiuose kūriniuose, įskaitant operą (*Charles Gounod Faustas, 1859 m.), muziką (Franzo Liszto Mefisto valsai), ir net šiuolaikinius filmus ar romanus. Jo personažas dažnai naudojamas tyrinėti temas, tokias kaip žmogaus godumas, moralinis pasirinkimas ar egzistencinė tuštuma.
Mefistofelio įvaizdis taip pat paveikė popkultūrą – jis dažnai vaizduojamas kaip elegantiškas, šmaikštus ir charizmatiškas blogio įsikūnijimas, pavyzdžiui, komiksų ar animacijos veikėjuose. Lietuvoje Mefistofelio atgarsiai jaučiami per Goethe’s Fausto vertimus ir teatro pastatymus, kur jis interpretuojamas kaip žmogaus ambicijų ir nuopuolio simbolis.
Citatos
- Christopher Marlowe, Daktaro Fausto tragedija: „Kodėl tai pragaras, Faustai? Aš esu pragaras, nes neturiu Dievo artumo.“
- Johann Wolfgang von Goethe, Faustas: „Aš esu dvasia, kuri neigia viską!“ (Mefistofelio savęs apibūdinimas, pabrėžiantis jo destruktyvią prigimtį.)
- Goethe, Faustas: „Du sielos gyvena mano krūtinėje!“ (Fausto žodžiai, atspindintys Mefistofelio sukeltą vidinę kovą.)
Goethe’s Mefistofelis įkvėpė XIX a. romantikus, kurie matė jį ne tik kaip blogio simbolį, bet ir kaip maištininką prieš sustabarėjusias normas. Kai kurie literatūros kritikai net lygino Mefistofelį su Prometėju – abu išbando ribas tarp dieviškojo ir žmogiškojo.
Mefistofelis yra žmogaus troškimų, silpnybių ir moralinių dilemų atspindys. Nuo Marlowe’o tragiško tarno iki Goethe’s šmaikštaus skeptiko, Mefistofelis įkūnija amžiną kovą tarp gėrio ir blogio. Jo personažas išlieka aktualus, kviesdamas mus permąstyti savo pasirinkimus ir pagundų kainą, o jo šmaikštumas ir filosofija daro jį vienu įsimintiniausių literatūros veikėjų.