El Šadai (hebrajiškai אל שֲָדַי, El Shaddai) — vienas iš seniausių Dievo vardų Senajame Testamente.
Pats terminas „El” hebrajų kalboje reiškia „Dievą” arba „galingąjį”, o „Šadai” tradiciškai verčiamas kaip „Visagalis”. Tad „El Šadai” — tai „Dievas Visagalis” arba „Galingasis Dievas”.
Tačiu žodis „Šadai” turi paslaptingą kilmę. Kai kurie mokslininkai mano, kad jis gali sietis su senovės semitų kalbomis, kuriose „šad” reiškė „kalną” — tad El Šadai būtų „Dievas nuo kalno”, siejamas su dieviškų apsireiškimų vietomis. Kiti aiškina, kad „Šadai” kilęs iš šaknies, reiškiančios „gausą”, „vaisingumą” ir „galybę”.
El Šadai pirmą kartą paminimas Pradžios knygoje, kai Dievas pasirodo Abraomui ir sako:
„Aš esu El Šadai. Vaikščiok mano kelyje ir būk tobulas.” (Pradžios knyga 17, 1)
Šis vardas akcentuoja Dievo galią įgyvendinti savo pažadus, ypač susijusius su Abraomo palikuonių daugybe ir Sandoros išpildymu.
Kituose tekstuose El Šadai vartojamas kaip Dievo galybės, globos ir apsaugos simbolis. Psalmėse, Jobo knygoje ir kitose Senojo Testamento vietose jis perteikia Dievo jėgą, bet kartu ir tėvišką globą.
El Šadai yra Dievas, kuris įgyvendina savo žodį net tada, kai žmogiškai atrodo neįmanoma. Jis — tas, kuris teikia gyvybę senatvėje, saugo savo tautą išbandymų metu ir veda per dykumą. Krikščioniškoje tradicijoje El Šadai vaizduojamas kaip Visagalis Tėvas, kurio ranka veda per gyvenimo sunkumus link išsipildymo.
Kai kuriose senosiose hebrajiškose amuletuose (pvz., mezuzose) rašomas šakninis žodis „Šadai” kaip Dievo apsaugos simbolis virš durų staktų.
Be to, hebrajiškoje gestų kalboje kunigiškas palaiminimas („Viešpats te palaimina tave ir saugo tave”) kartais išreiškiamas rankos judesiu, primenančiu raidę Šin (ש), susijusią su žodžiu „Šadai”.
Populiarus hebrajiškas posakis „Mišaddai” reiškia „iš Dievo Visagalio” ir buvo vartojamas kaip palaiminimas ar linkėjimas, ypač keliaujantiems arba išvykstantiems į pavojingas vietas.
Dar viena intriguojanti detalė yra vardo vartojimas Biblijos poezijoje. Pavyzdžiui, Rūtos knygoje veikėja Noomė, ištikta didelių nelaimių, pasirenka vadinti save Mara, o Dievą įvardija kaip Šadai, kaltindama jį savo kartėliu. Čia šis vardas tampa artumo ir asmeninio skausmo išraiška, o ne vien tolima galybe. Tai rodo, kad senovės žmonės jautėsi galintys drąsiai kreiptis į Dievą net tada, kai gyvenimas klostosi ne pagal planą.
Taip pat verta paminėti, kad šis vardas dažniausiai pasirodo patriarchų laikotarpiu, prieš pat Mozės apreiškimą. Tai tarsi tiltas tarp senųjų tradicijų ir vėlesnio, labiau struktūruoto tikėjimo. El Šadai yra tas Dievas, kuris lydi žmogų klajonėse, kai nėra šventyklų ar altorių, o tik tikėjimas pažadu.