Sopulingoji Motina (lot. Mater Dolorosa, it. Madonna Addolorata) yra vienas iš jaudinančių Mergelės Marijos titulų Romos katalikų Bažnyčioje, pabrėžiantis jos kančią ir skausmą, patirtą stebint savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, kančią ir mirtį ant kryžiaus. Šis titulas rodo Marijos, kaip kenčiančios motinos ir tikinčiųjų užtarėjos, vaidmenį, kviečiantį kontempliuoti jos širdies skausmą ir stiprybę.
Titulas Sopulingoji Motina kyla iš lotyniško Mater Dolorosa, reiškiančio „Skausmų Motina“ arba „Kenčianti Motina“. Jis siejamas su Marijos dvasine kančia, kurią ji išgyveno per Jėzaus kančią, ypač stovėdama prie kryžiaus (Jn 19, 25–27). Evangelijoje pagal Joną aprašoma, kaip Marija, stovėdama šalia kryžiaus, stebėjo savo Sūnaus mirtį, o Jėzus pavedė ją apaštalui Jonui kaip motiną. Šis momentas tapo pagrindu Marijos, kaip kenčiančios, bet ištikimos Dievo valiai motinos, įvaizdžiui.
Teologiškai Sopulingoji Motina simbolizuoja Marijos dvasinę bendrystę su Kristaus auka už žmonijos išganymą. Jos skausmas laikomas ne tik asmenine kančia, bet ir dvasine bendryste su Kristaus auka. Tradicija išskiria „Septynis Marijos skausmus“, įskaitant Simeono pranašystę apie „kalaviją, pervėrusį jos širdį“ (Lk 2, 35), bėgimą į Egiptą, Jėzaus praradimą šventykloje ir kt. Šie skausmai yra kontempliuojami per Sopulingosios Motinos rožinį ar pamaldumą.
Sopulingosios Motinos titulas ir pamaldumas pradėjo formuotis viduramžiais, ypač XII–XIII a., kai krikščionių dvasingume išaugo dėmesys Kristaus kančiai ir Marijos skausmui. Šv. Bernardas Klervietis (1090–1153 m.) ir šv. Bonaventūras pabrėžė Marijos kančią kaip bendrą auką su Kristumi. XIII a. pranciškonai ir dominikonai platino pamaldumą, o servitų ordinas (įkurtas 1233 m.) tapo pagrindiniu Sopulingosios Motinos kulto skleidėju, skirdamas jai atskirą šventę.
1668 m. popiežius Klemensas IX oficialiai patvirtino Sopulingosios Motinos šventę, kuri buvo švenčiama penktadienį prieš Verbų sekmadienį, o vėliau perkelta į rugsėjo 15 d., dieną po Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventės. 1913 m. popiežius Pijus X įtvirtino šią datą visoje Bažnyčioje. Pamaldumas ypač išplito Pietų Europoje (Italijoje, Ispanijoje) ir Lotynų Amerikoje, kur Sopulingoji Motina tapo daugelio bendruomenių globėja.
Sopulingosios Motinos šventė, švenčiama rugsėjo 15 d., yra proga kontempliuoti Marijos kančią ir jos užtarimą. Pamaldumui būdingos procesijos, per kurias nešamos Marijos statulos, dažnai vaizduojančios ją su ašaromis, pervėrta širdimi ar septyniais kalavijais, simbolizuojančiais skausmus. Lietuvoje šis titulas gerbiamas, ypač Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios koplyčioje, kur tikintieji meldžiasi už kenčiančius.
Mene Mater Dolorosa vaizduojama su liūdnu veidu, ašaromis, kartais su kalaviju, pervėrusiu širdį, kaip matoma Caravaggio ar El Greco paveiksluose. Muzikoje šį įvaizdį įamžino Giovanni Battista Pergolesi kūrinys Stabat Mater, pagrįstas XIII a. giesme, aprašančia Marijos skausmą prie kryžiaus.
Citatos
- Evangelija pagal Luką (2, 35): „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Simeono pranašystė Marijai).
- Šv. Bernardas Klervietis: „Marija stovėjo prie kryžiaus, kenčianti su savo Sūnumi, kad taptų mūsų Motina.“
- Stabat Mater (XIII a.): „Stabat Mater Dolorosa, iuxta crucem lacrimosa“ („Sopulingoji Motina stovėjo prie kryžiaus, verkdama“).
Italijoje, ypač Sicilijoje, Sopulingosios Motinos procesijos per Gavėnią yra tokios emocingos, kad tikintieji verkia kartu su Marijos statula, laikydami tai bendra malda už kenčiančiuosius.
Sopulingoji Motina yra Mergelės Marijos titulas, kviečiantis tikinčiuosius apmąstyti jos kančią ir stiprybę prie Jėzaus kryžiaus. Nuo viduramžių pamaldumo iki šiuolaikinių procesijų, šis įvaizdis išlieka galingu užtarimo ir atjautos simboliu. Marija, kaip Mater Dolorosa, moko mus ištverti skausmą su tikėjimu, tapdama dvasine motina visiems, ieškantiems paguodos.