Rogito – tai oficialus dokumentas, skaitomas ir dedamas į popiežiaus karstą per laidotuves, aprašantis jo gyvenimą, pontifikatą ir svarbiausius darbus. Šis lotynų kalbos terminas, kilęs iš žodžio rogare („prašyti“ arba „įrašyti“), simbolizuoja popiežiaus palikimo įamžinimą ir yra neatsiejama Romos katalikų Bažnyčios laidotuvių tradicijų dalis, aprašyta Ordo Exsequiarum Romani Pontificis.
Rogito yra trumpas, dažniausiai vieno puslapio, lotyniškas tekstas, kuriame glaustai išdėstoma popiežiaus biografija: gimimo data ir vieta, išrinkimo į popiežius data, pontifikato trukmė bei pagrindiniai darbai, tokie kaip enciklikos, reformos ar reikšmingi įvykiai. Dokumentas rodo popiežiaus tarnystę Bažnyčiai ir yra skirtas tiek amžininkams, tiek ateities kartoms. Pavyzdžiui, popiežiaus Pranciškaus rogito galėjo paminėti jo encikliką „Laudato si’“, sinodinį kelią ar ekumeninį dialogą.
Per laidotuves rogito skaitomas prieš uždarant karstą, dažniausiai Šv. Petro bazilikoje, dalyvaujant kardinolams ir Vatikano pareigūnams. Po skaitymo originalas dedamas į cilindrinį metalinį vamzdelį ir įdedamas į karstą šalia popiežiaus, kartu su pontifikato metu kaldintomis monetomis ir medaliais. Antrasis egzempliorius saugomas Vatikano slaptame archyve (Archivio Segreto Vaticano), kaip istorinis liudijimas.
Rogito tradicija siekia viduramžius, kai popiežių laidotuvės pradėjo įgauti struktūrizuotą liturginę formą. Nors ankstyvieji popiežių kapai kartais turėjo epitafijas, rogito kaip atskiro dokumento praktika išpopuliarėjo Renesanso laikais, kai Bažnyčia ėmė labiau rūpintis savo istorijos dokumentavimu. XIX a. rogito tapo standartine laidotuvių dalimi, o po Vatikano II susirinkimo (1962–1965 m.) jis buvo įtrauktas į Ordo Exsequiarum Romani Pontificis. 2024 m. popiežius Pranciškus patvirtino atnaujintą Ordo leidimą, kuriame rogito išlaikė savo simbolinę reikšmę, tačiau buvo pabrėžtas jo paprastumas, atsisakant pernelyg pompastiškų formuluočių.
Pavyzdžiui, popiežiaus Jono Pauliaus II rogito (2005 m.) pabrėžė jo keliones, enciklikas ir vaidmenį griūvant komunizmui, o Benedikto XVI rogito (2023 m.) akcentavo jo teologinį palikimą ir atsistatydinimą – precedento neturintį įvykį.
Rogito yra daugiau nei biografinis dokumentas – jis simbolizuoja popiežiaus tarnystės užbaigimą ir Bažnyčios tęstinumą. Dedamas į karstą, jis tarsi lydi popiežių į amžinybę, liudydamas jo darbus prieš Dievą. Archyve saugomas egzempliorius užtikrina, kad popiežiaus palikimas išliks Bažnyčios istorijoje. Šis ritualas taip pat rodo krikščionišką viltį, kad popiežiaus darbai bus įvertinti per amžinybę.
Per popiežiaus Pranciškaus laidotuves 2025 m. rogito skaitymas buvo itin trumpas, atspindėdamas jo pageidavimą vengti perdėtos retorikos. Dokumente buvo paminėta jo pravardė „vargšų popiežius“, kas sukėlė emocingą tikinčiųjų reakciją.
Rogito yra maža, bet reikšminga popiežiaus laidotuvių dalis, sujungianti istoriją, liturgiją ir dvasingumą. Kaip popiežiaus gyvenimo ir darbų santrauka, jis įamžina jo palikimą tiek karste, tiek archyve, simbolizuodamas Bažnyčios misijos tęstinumą. Pranciškaus reformos dar labiau išryškino rogito paprastumą, pabrėždamos, kad popiežius yra Kristaus tarnas, o ne pasaulio valdovas.