Leviatanas yra paslaptinga ir galinga būtybė, minima Biblijoje ir kitose senovės Artimųjų Rytų tradicijose, dažnai vaizduojama kaip milžiniška jūros pabaisa, simbolizuojanti chaosą, blogį arba Dievo kūrinijos didybę. Jo paveikslas kinta priklausomai nuo konteksto – nuo mitologinės gyvatės iki realaus jūros gyvūno, tačiau visuomet jis siejamas su galia, kurią tik Dievas gali sutramdyti. Be Biblijos, Leviatano atitikmenys randami kanaanų, babiloniečių ir kitose mitologijose, o vėlesnėse tradicijose, įskaitant krikščionybę, islamą ir net induizmą, jis įgauna naujų reikšmių. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra Leviatanas, remdamiesi Biblija, kitais religiniais tekstais ir kultūriniais šaltiniais, bei pacituosime atitinkamas ištraukas.
Leviatanas Biblijoje
Biblijoje Leviatanas minimas keliuose Senojo Testamento tekstuose, dažniausiai kaip jūros monstras arba simbolis, pabrėžiantis Dievo galybę prieš chaosą. Jo aprašymai svyruoja tarp mitologinio ir realistiško, tačiau visuomet jis yra būtybė, pavaldi Dievo valiai.
- Jobo knyga: Išsamiausias Leviatano aprašymas randamas Jobo knygoje, kur Dievas, atsakydamas į Jobo klausimus, vaizduoja Leviataną kaip nenugalimą jūros pabaisą, kurios neįmanoma sutramdyti žmogaus jėgomis. „Ar gali ištraukti Leviataną kabliu ar virve surišti jo liežuvį? <…> Jo nugaroje – skydų eilės, tvirtai sujungtos kaip akmuo. <…> Jo šnervės spjaudžia žiežirbas, akys žiba kaip aušros spinduliai“ (Job 41, 1–18). Šis aprašymas pabrėžia Leviatano galybę, tačiau Dievas pabrėžia, kad tik Jis gali jį valdyti, parodydamas savo suverenumą. Kai kurie mokslininkai mano, kad Leviatanas čia galėjo būti įkvėptas krokodilo ar mitologinės būtybės, bet kontekste jis simbolizuoja chaosą, kurį Dievas sutramdo.
- Psalmės: Psalmėse Leviatanas vaizduojamas kaip jūros gyvūnas, Dievo sukurtas ir valdomas. „Ten plaukioja laivai, ten Leviatanas, kurį Tu sukūrei, kad žaistų jūroje“ (Ps 104, 26). Čia jis atrodo labiau kaip didingas kūrinys, o ne grėsmė, pabrėžiantis Dievo kūrybos grožį. Tačiau kitur, pvz., Ps 74, 14, Leviatanas yra mitologinė būtybė, nugalėta Dievo: „Tu sutriuškinai Leviatano galvas, atidavei jį dykumos gyvūnams valgyti“, kas gali atspindėti senovės mitus apie chaosą įveikiančią dievybę.
- Izaijo knyga: Izaijas mini Leviataną kaip simbolinę būtybę, susijusią su Dievo pergale prieš blogį eschatologiniame kontekste. „Tą dieną Viešpats savo kietu, dideliu ir stipriu kalaviju nubaus Leviataną, bėgančią gyvatę, Leviataną, vingiuotą gyvatę, ir užmuš slibiną, kuris yra jūroje“ (Iz 27, 1). Čia Leviatanas siejamas su chaosu ar priešo jėgomis, kurias Dievas sunaikins galutiniame teisme.
- Apokrifiniai tekstai: Apokrifinėje Henocho knygoje (1 Hen 60, 7–9) Leviatanas vaizduojamas kaip milžiniška jūros būtybė, gyvenanti bedugnėje, o kartu su Behemotu, sausumos monstru, jie laukia eschatologinio teismo. „Leviatanas, kurį Tu sukūrei vandenyne, ir Behemotas, gyvenantis dykumoje“, yra Dievo kūriniai, bet jų galia siejama su kosminiu chaosu.
Leviatanas kitose Artimųjų Rytų tradicijose
Leviatano paveikslas Biblijoje greičiausiai buvo paveiktas senovės Artimųjų Rytų mitologijų, kuriose panašios jūros pabaisos simbolizavo chaosą, prieš kurį kovoja dievai.
- Kanaanų mitologija: Ugarito tekstuose (apie XIV–XIII a. pr. Kr.) randama būtybė Lotanas, septynagalvė jūros gyvatė, labai panaši į Biblijos Leviataną. Lotanas buvo nugalėtas dievo Baalo, kaip aprašyta viename Ugarito epe: „Tu sutriuškinai Lotaną, vingiuotą gyvatę, sunaikinai septynagalvį slibiną“ (KTU 1.5 I 1–3). Šis mitas rodo chaoskampfo (kova su chaosu) motyvą, kuris galėjo paveikti Izaijo ir Psalmės aprašymus, pritaikytus Jahvės pergalei.
- Babiloniečių mitologija: Epe „Enuma Eliš“ dievas Mardukas nugali Tiamat, jūros deivę, vaizduojamą kaip drakoną ar pabaisą, simbolizuojančią pirminį chaosą. „Mardukas perkirto Tiamat kūną per pusę, iš jos padarydamas dangų ir žemę“ (Enuma Eliš, Tablet IV). Nors Tiamat nėra identiška Leviatanui, abu simbolizuoja chaosą, kurį dieviškoji jėga sutramdo, o šis motyvas galėjo paveikti Biblijos autorių vaizdinius.
Leviatanas kitose religinėse tradicijose
Leviatano atitikmenys ar įtakos matomos ir kitose religinėse tradicijose, įskaitant islamą ir induizmą, kur panašios būtybės siejamos su kosminiu chaosu ar dieviškąja galia.
- Islamas (Koranas ir hadisai): Korane Leviatanas tiesiogiai neminimas, tačiau hadisuose ir islamo eschatologijoje yra nuorodų į milžinišką jūros būtybę, kartais vadinamą „Dabbat al-Bahr“ (jūros žvėris). Pavyzdžiui, hadise (Sahih Muslim 2940) aprašoma didžiulė žuvis, galinti praryti viską, kas yra jūroje, ir siejama su Dievo kūrinijos didybe. Kai kurie islamo mokslininkai Leviataną sieja su apokaliptinėmis būtybėmis, kurios pasirodys prieš Teismo dieną, tačiau šios idėjos labiau remiasi žydų apokrifais nei Koranu. „Allahas sukūrė kiekvieną gyvą būtybę iš vandens“ (Koranas 21:30) gali būti netiesiogiai siejamas su jūros monstrais kaip Dievo kūriniais.
- Induizmas: Induistų mitologijoje panašią rolę atlieka Ananta Šeša, milžiniška daugybinių galvų gyvatė, ant kurios ilsisi Višnu tarp kosminių ciklų. „Ananta, tūkstančiagalvė gyvatė, laiko žemę savo gobtuve“ (Bhagavata Purana 5.25). Nors Ananta nėra chaosą simbolizuojanti būtybė kaip Leviatanas, jos jūros ir kosminės galios motyvai primena Leviatano didybę. Kita vertus, demoniškos gyvatės, kaip Kaliya, kurią sutramdo Krišna, labiau atitinka chaoskampfo temą (Bhagavata Purana 10.16).
Leviatanas vėlesnėse tradicijose ir kultūroje
- Krikščionybė: Viduramžių krikščionių teologijoje Leviatanas dažnai buvo tapatinamas su Šėtonu ar demoniškomis jėgomis, remiantis Izaijo 27, 1, kur jis vadinamas „slibinu“. Pavyzdžiui, Tomas Akvinietis savo „Summa Theologica“ Leviataną siejo su blogio jėgomis, kurias Kristus nugalės. Apreiškimo knygoje drakonas (Apr 12, 9) kartais interpretuojamas kaip Leviatano atitikmuo, simbolizuojantis Šėtoną.
- Žydų mistika: Kabaloje (pvz., Zohare) Leviatanas vaizduojamas kaip šventa būtybė, sukurta Dievo, kuri bus patiekta kaip puota teisiųjų eschatologinėje karalystėje. „Leviatanas bus papjautas, ir jo mėsa bus maistas teisiųjų puotoje“ (Zohar, Vayikra 34b). Tai rodo transformaciją iš chaoso simbolio į Dievo šlovės dalį.
- Filosofija ir literatūra: Thomas Hobbesas savo knygoje „Leviatanas“ (1651) pavartojo šį vardą kaip metaforą galingai, bet pavojingai valstybei, kuri sutramdo žmogaus chaosą. „Leviatanas yra tas mirtingasis dievas, kuriam mes skolingi savo taiką ir apsaugą“ (Hobbes, Leviathan, Pt. II). Šiuolaikinėje kultūroje Leviatanas dažnai vaizduojamas kaip jūros monstras literatūroje, filmuose ar žaidimuose.
Kai kurie mokslininkai mano, kad Leviatanas galėjo būti įkvėptas realių jūros gyvūnų, pvz., krokodilų (dėl Jobo aprašymo apie šarvus) ar banginių, kurie senovės žmonėms atrodė kaip pabaisos. Tačiau mitologinis kontekstas rodo, kad Leviatanas labiau yra simbolis nei konkretus gyvūnas. Jis įkūnija chaosą, kurį Dievas sutramdo, kaip kanaanų Lotanas ar babiloniečių Tiamat, bet Biblijoje šis motyvas pritaikomas Jahvės šlovinimu.
Leviatanas Biblijoje ir kitose tradicijose rodo kelias temas:
- Dievo galia: Leviatanas, kad ir koks galingas, yra Dievo kūrinys, pavaldus Jo valiai, pabrėžiantis Jahvės suverenumą prieš chaosą.
- Chaoskampf: Leviatano nugalėjimas simbolizuoja Dievo pergalę prieš blogį, nuodėmę ar kosminį netvarką, tiek Senajame Testamente, tiek eschatologiniuose regėjimuose.
- Kūrinijos didybė: Psalmėse Leviatanas vaizduojamas kaip žaisminga būtybė, rodanti Dievo kūrybos įvairovę ir grožį.
Krikščionybėje Leviatanas kartais siejamas su Šėtonu, kurį Kristus nugalėjo ant kryžiaus, o islamo ir žydų tradicijose jis lieka Dievo galios simboliu, kartais su eschatologinėmis reikšmėmis. Induizme panašios būtybės, kaip Ananta, pabrėžia kosminę tvarką.
Leviatanas yra daugialypė būtybė, jungianti mitologiją, teologiją ir kultūrą. Biblijoje jis yra jūros monstras, simbolizuojantis chaosą, kurį Dievas sutramdo, kaip matyti Jobo knygoje: „Ar gali ištraukti Leviataną kabliu?“ (Job 41, 1). Kanaanų Lotanas, babiloniečių Tiamat ar induistų Ananta rodo panašius motyvus, rodančius universalią žmogaus baimę prieš nevaldomą gamtą ir tikėjimą dieviškąja tvarka. Šiandien Leviatanas išlieka simboliu, kviečiančiu apmąstyti Dievo galybę, chaosą ir tvarką – tiek fiziniame, tiek dvasiniame pasaulyje. Kaip sako Izaijas, „Viešpats nubaus Leviataną, vingiuotą gyvatę“ (Iz 27, 1), patvirtindamas, kad net didžiausia galia yra pavaldi Dievui.