Apipjaustymas – tai senasis žydų ritualas vienas pirmųjų konkrečių įvykių Jėzaus gyvenime, apie kurį liudija Evangelijos. Ši istorinė detalė tampa ir teologiniu simboliu: Dievas, tapęs žmogumi, jau aštuntąją dieną po gimimo pradeda laikytis Įstatymo, kurį vėliau išpildys iki galo. Tai tylus, bet svarbus įvykis, kuriame Jėzus susitapatina su savo tauta, su kūnu, su žmogiška prigimtimi – ir pirmą kartą pralieja kraują, tarsi iš anksto ženklindamas savo ateities auką.
Pagal Mozės Įstatymą
Remiantis Senojo Testamento įstatymu, kiekvienas žydų berniukas turi būti apipjaustytas aštuntąją dieną po gimimo, net jei ta diena sutampa su šabu. Tai buvo nurodyta dar Abraomui:
„Kiekvieną jūsų berniuką apipjaustysite, kai jam bus aštuonios dienos.“
(Pradžios knyga 17, 12)
Tai – sandoros ženklas tarp Dievo ir Jo tautos. Apipjaustymas reiškė priklausymą išrinktajai tautai, paklusimą Dievo įsakymams, atmintį apie Jo pažadus. Be šio ženklo, vaikas buvo laikomas „atskirtu“ nuo bendruomenės.
Evangelinis liudijimas
Evangelija pagal Luką tiesiogiai pasakoja apie šį įvykį:
„Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti kūdikį, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš Jo pradėjimą įsčiose.“
(Lk 2, 21)
Šis sakinys trumpas, bet talpus. Jame – ne tik apipjaustymas, bet ir vardo suteikimas – „Jėzus“ (hebrajiškai Jehošua – „Viešpats gelbsti“) buvo duotas pagal angelo nurodymą Marijai (Lk 1, 31) ir Juozapui (Mt 1, 21).
Apipjaustymas – tai Jėzaus paklusnumo pradžia, Įstatymo išpildymo pradžia. Paulius rašys:
„Kai atėjo laiko pilnatvė, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, gimusį po Įstatymu, kad atpirktų esančius po Įstatymu.“
(Galatams 4, 4–5)
Jėzus buvo apipjaustytas ne todėl, kad Jam reikėjo išganymo ženklų, bet kad būtų pilnai su mumis – žmogus tarp žmonių, kūne, Įstatyme, tautos istorijoje. Bažnyčios tėvai (pvz., šv. Augustinas) vadino tai pirmuoju Jėzaus kraujo praliejimu, kuris tapo ateities kryžiaus aukos pranašu.
Pagal žydų tradiciją, apipjaustymas vykdavo aštuntą dieną – tad jei Jėzus gimė gruodžio 25-ąją (pagal liturginę tradiciją), apipjaustymas būtų buvęs sausio 1-ąją. Dėl to Romos katalikų liturgijoje iki XX a. ši diena buvo vadinama „Kristaus apipjaustymo švente“. Vėliau šventė pervadinta į Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę, bet rytų ortodoksai iki šiol sausio 1-ąją mini Kristaus apipjaustymą kaip savarankišką šventę.
Tradicijos atgarsiai
Bažnyčios istorijoje šis įvykis inspiravo ir simbolinę krikščionišką teologiją. Paulius kalbėjo apie dvasinį apipjaustymą:
„Apipjaustymas – tai ne išorinis ženklas, bet širdies pasikeitimas Dvasioje.“
(Romiečiams 2, 29)
Krikštas tapo naujosios sandoros ženklu, per kurį žmogus įtraukiamas į Dievo tautą – ne fiziniu veiksmu, bet dvasiniu perkeitimu.
Kodėl apskritai reikia ženklo?
Kai Dievas sudaro sandorą su Abraomu, Jis pasako:
„Tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų.“ (Pr 17, 11)
Žmogus matomas Dievo akimis kaip kūnas, o ne tik mintys. Todėl sandora, kuri yra dvasinė, turi turėti fizinį ženklą – matomą, negrįžtamą, visą gyvenimą primenantį priklausymą Dievui.
Kodėl apipjaustymas, o ne ausis, nosis ar rankos žymė?
Tai bene labiausiai paslaptinga dalis – bet štai kelios prasmės, kurias siūlo judaizmo ir krikščionybės tradicija:
a) Lytinis organas = gyvenimo pradžia
Tai ta vieta, iš kurios gimsta gyvybė. Pažymėdamas ją, Dievas tarsi sako: „Tavo palikuonys bus mano tautos dalis.“ Sandora ne tik su žmogumi, bet ir su visais jo vaikais. Tai linijinės kartų atminties ženklas.
b) Skausmas ir kraujas
Apipjaustymas – tai ne neutralus žestas. Jis susijęs su skausmu, krauju, praradimu. Tarsi mikro auka – vaikas dar nemoka pasirinkti, bet tėvai aukoja dalelę kūno Dievui. Vėliau Jėzus tai išpildo maksimaliu būdu – aukodamas visą savo kūną ant kryžiaus.
c) Skaistumo ir drausmės simbolis
Apipjaustymas nuo seno buvo laikomas lytinio susilaikymo, ribojimo, pagarbos kūnui ženklu. Tai reiškė: „mano kūnas priklauso Dievui, o ne mano geismams“.
3. Kokia iš to nauda?
Čia reikia suprasti: apipjaustymas nėra naudingas mediciniškai ar praktiškai (nors kai kur taip teigiama) – jis naudingas kaip tapatybės ženklas.
- Tai atmintis kūne.
- Tai negrįžtama priklausomybė Dievui.
- Tai bendruomenės ribos – „mūsų vyrai apipjaustyti, todėl priklauso Sandorai“.
Kai Paulius vėliau rašo, kad „tikras žydas yra ne tas, kuris apipjaustytas kūne, bet tas, kuris apipjaustytas širdyje“ (Rom 2,29), jis nesako, kad senasis ženklas beprasmis. Jis sako: senoji sandora perkeista į naują – dabar ne peilis keičia kūną, o malonė perkeičia širdį.
O krikščionys?
Krikščionys nebetęsia fizinio apipjaustymo, nes vietoj jo duotas krikštas – kaip naujosios sandoros ženklas. Kol nebuvo krikšto, apipjaustymas buvo vienintelis būdas priklausyti Dievo tautai. Po Kristaus – į tautą įeinama tikėjimu, krikštu ir malone.