Tofetai (hebr. תֹּפֶת, tophet arba tofet) – tai senovės Artimųjų Rytų kontekste vartojamas terminas, dažniausiai siejamas su ritualinėmis vietomis, kur buvo atliekamos aukos, įskaitant galimus vaikų aukojimus ugnyje, ypač kanaaniečių, finikiečių ir kartais izraelitų religinėse praktikose. Žodis ir jo reikšmė daugiausia žinomi iš Senojo Testamento ir archeologinių radinių, ypač finikiečių kolonijose, tokiose kaip Kartagina. Tofetai kelia diskusijas tarp mokslininkų dėl jų tikslios paskirties ir ritualų pobūdžio.
Senojo Testamento tekstuose tofet minimas kaip konkreti vieta, dažniausiai siejama su draudžiamomis stabmeldystės apeigomis:
- Karalių knyga (2 Kar 23,10):
„[Karalius Jozijas] suteršė Tofetą, esantį Ben Hinomo slėnyje, kad niekas nebeaukotų savo sūnaus ar dukters ugnimi Molechui.“
Čia Tofetas aprašomas kaip vieta netoli Jeruzalės, kur vyko Molecho aukojimai.
- Jeremijo knyga (Jer 7,31–32):
„Jie pastatė Tofeto aukštumą Ben Hinomo slėnyje, kad degintų savo sūnus ir dukteris ugnyje, ko Aš neįsakiau ir kas man neatėjo į galvą. Todėl ateis diena, kai Tofetas ir Ben Hinomo slėnis bus vadinami Žudynių slėniu.“
Tofetas vaizduojamas kaip pasibjaurėjimo vieta, susijusi su vaikų aukojimu.- Izaijo knyga (Iz 30,33):
„Juk Tofetas jau seniai paruoštas; jis skirtas karaliui, padarytas gilus ir platus, su ugnimi ir daug malkų; Viešpaties kvapas, kaip sieros srovė, jį uždegs.“
Čia Tofetas simbolizuoja dieviškąjį teismą ir ugnies bausmę.
Hebrajiškas žodis tophet galimai kilęs iš šaknies, reiškiančios „deginti“ arba „spjauti“ (kaip pasibjaurėjimo ženklą), arba gali būti susijęs su aramėjų kalbos žodžiu „krosnis“ ar „židinys“. Kai kurie mokslininkai spėja, kad terminas galėjo būti tyčia iškraipytas Biblijos autorių, pridedant balsių, panašių į žodį boshet („gėda“), kad pabrėžtų jo neigiamą reikšmę.
Archeologinis kontekstas
Archeologiniai radiniai, ypač finikiečių kolonijose, suteikė daugiau informacijos apie tofetus:
- Kartaginos tofetas: Kartaginoje (dabartinis Tunisas) rasta vadinamoji „Tofeto šventovė“ – atvira teritorija su urnomis, kuriose buvo vaikų arba gyvulių pelenai, datuojami VIII–II a. pr. Kr. Urnos dažnai pažymėtos užrašais, pvz., mlk („auka“) arba dedikacijomis dievams, tokiems kaip Baalas Hamonas ar Tanit. Pavyzdžiui:
- Užrašas: „mlk ‘dm“ („žmogaus auka“) arba „mlk b‘l“ („auka Baaliui“).
- Urnose rasta apie 20 000 vaikų palaikų, tačiau jų amžius (dažniausiai naujagimiai ar kūdikiai) ir mirties priežastys (natūrali mirtis ar ritualinis aukojimas) yra ginčytinos.
- Kitos vietos: Panašios struktūros rastos finikiečių kolonijose Sicilijoje (Motijoje), Sardinijoje ir Maltoje. Jos paprastai buvo atviros aikštelės su akmeniniais stelais, žyminčiomis aukas.
- Ben Hinomo slėnis: Jeruzalėje, kur Biblijos tekstuose minimas Tofetas, konkrečių archeologinių įrodymų apie masinius vaikų aukojimus nerasta, tačiau slėnis buvo naudojamas kaip laidojimo ir ritualų vieta.
Tofeto paskirtis
Tofetai greičiausiai buvo vietos, skirtos religinėms apeigoms, tačiau jų tiksli funkcija kelia diskusijas:
Vaikų aukojimai:
- Biblijos tekstai ir Kartaginos radiniai rodo, kad tofetuose galėjo būti atliekami vaikų aukojimai ugnimi, siekiant pelnyti dievų (pvz., Molecho, Baalo ar Tanit) malonę. Tai galėjo vykti krizės metu, pvz., karo, bado ar epidemijų laikotarpiu.
- Graikų ir romėnų šaltiniai (pvz., Diodoras Siculus, Plinijus Vyresnysis) teigia, kad Kartaginoje vaikai buvo aukojami dievams, kartais gyvi sudeginami statulose ar krosnyse. Tačiau šie šaltiniai gali būti šališki, nes graikai ir romėnai dažnai demonizavo savo priešus.
Laidojimo vietos:
- Kai kurie mokslininkai (pvz., Lawrence Stager) teigia, kad tofetai buvo ne tik aukojimų, bet ir vaikų laidojimo vietos. Urnose rasti pelenai galėjo priklausyti natūraliai mirusiems kūdikiams, rituališkai pašventintiems dievams.
- Šią hipotezę remia tai, kad Kartaginos urnose rasta ir gyvulių (pvz., ėriukų) pelenų, kas rodo, jog aukos ne visada buvo žmogiškos.
Simboliniai ritualai:
- Alternatyvi teorija siūlo, kad „aukojimas ugnimi“ galėjo būti simbolinis pašventimas, o ne fizinis sudeginimas. Pavyzdžiui, vaikai galėjo būti „atiduodami“ dievui per ritualą, panašų į pašventinimą, o tikros aukos buvo retos.
Kultūrinė įvairovė:
- Tofetai finikiečių kontekste skiriasi nuo Biblijos aprašymų. Kartaginoje jie buvo struktūruotos šventovės, o Ben Hinomo slėnyje – greičiausiai neformalios apeigų vietos, galimai perimtos iš kanaaniečių.
Diskusijos ir kontroversijos
Tofetų reikšmė kelia karštas diskusijas dėl kelių priežasčių:
- Vaikų aukojimų mastas: Biblijos tekstai ir klasikiniai šaltiniai (pvz., Diodoras, teigiantis, kad Kartaginoje buvo aukojami šimtai vaikų) gali perdėti praktikos mastą, siekdami pasmerkti kanaaniečių ar finikiečių religijas. Archeologiniai duomenys rodo, kad Kartaginos tofetuose buvo tūkstančiai urnų, bet neaišku, kiek jų susiję su ritualiniais aukojimais, o kiek su laidotuvėmis.
- Molecho ryšys: Biblijoje Tofetas siejamas su Molechu, tačiau neaišku, ar tai buvo atskira dievybė, ar aukojimo tipas (mlk). Kai kurie mokslininkai (pvz., Otto Eissfeldt) teigia, kad molech reiškė ritualą, atliekamą tofetuose, o ne dievą.
- Izraelitų praktikos: Jeremijo ir Karalių knygos užsimena, kad net kai kurie izraelitai dalyvavo Tofeto apeigose (pvz., karaliaus Ahazo ar Manaso laikais, 2 Kar 16,3; 21,6), tačiau karalius Jozijas (VII a. pr. Kr.) jas uždraudė. Tai rodo, kad kanaaniečių įtaka izraelitų religijai buvo reikšminga, bet galiausiai atmesta.
- Šališkumas šaltiniuose: Biblijos autoriai naudojo Tofetą kaip stabmeldystės simbolį, pabrėždami Jahvės monoteizmo pranašumą. Panašiai romėnų šaltiniai galėjo demonizuoti Kartaginą, kad pateisintų savo karus.
Kultūrinė ir simbolinė reikšmė
- Biblijoje: Tofetas tapo moralinio nuosmukio ir dieviškojo teismo simboliu, ypač Jeremijo pranašystėse, kur jis pervadintas „Žudynių slėniu“ kaip bausmės ženklas.
- Finikiečių kontekste: Tofetai buvo šventos vietos, skirtos dievų garbinimui ir bendruomenės vienybei, galimai laikytos būtina auka už dievų apsaugą.
- Šiuolaikiniame diskurse: Tofetas kartais naudojamas kaip metafora, vaizduojanti žiaurumą ar fanatizmą (pvz., literatūroje ar popkultūroje). Socialinėje platformoje X žodis retai minimas, bet kartais siejamas su Molechu ar pagoniškomis praktikomis, dažnai spekuliatyviai.
Tofetai buvo ritualinės vietos, siejamos su aukojimais, ypač finikiečių ir kanaaniečių religijose, o Biblijoje – su Molecho kultu ir vaikų aukojimu Ben Hinomo slėnyje. Nors Kartaginos archeologiniai radiniai patvirtina, kad tofetuose buvo atliekami ritualai, įskaitant galimus vaikų aukojimus, jų mastas ir pobūdis lieka ginčytini. Biblijos tekstai vaizduoja Tofetą kaip stabmeldystės ir moralinio nuosmukio simbolį, pabrėždami izraelitų atskirtį nuo kaimynų praktikų. Tofetų istorija rodo sudėtingą Artimųjų Rytų religijų sankirtą, kur aukojimų tradicijos kirtosi su monoteizmo idealais.