Dievas Molechas (hebr. מֹלֶךְ, Molech arba Moloch) yra paslaptinga ir prieštaringai vertinama figūra, minima Senajame Testamente ir siejama su senovės Artimųjų Rytų religinėmis praktikomis, ypač kanaaniečių, finikiečių, amonitų ir moabitų kultūromis. Jo vardas dažnai asocijuojamas su vaikų aukojimo ritualais, tačiau tyrinėtojų nuomonės apie Molecho prigimtį ir kultą skiriasi.
Molechas Biblijoje
Senojo Testamento tekstuose Molechas minimas kaip dievybė, su kuria siejamos draudžiamos apeigos, ypač vaikų aukojimas ugnimi. Pagrindiniai paminėjimai:
- Kunigų knyga (Kun 18,21): „Neleisk savo vaikų aukoti Molechui, kad neišniekintum savo Dievo vardo. Aš esu Viešpats.“ Čia draudžiama „aukoti vaikus Molechui“, kas suprantama kaip ritualinis aukojimas, galimai sudeginant.
- Kunigų knyga (Kun 20,2–5): „Jei kas iš Izraelio vaikų ar ateivių, gyvenančių Izraelyje, atiduos savo vaiką Molechui, jis turi būti užmuštas akmenimis… Aš pats atsigręšiu prieš tą žmogų ir ištremsiu jį iš jo tautos.“ Šis įstatymas pabrėžia griežtą bausmę už Molecho garbinimą, laikomą stabmeldyste.
- Karalių knyga (2 Kar 23,10): „[Karalius Jozijas] suteršė Tofetą, esantį Ben Hinomo slėnyje, kad niekas nebeaukotų savo sūnaus ar dukters ugnimi Molechui.“ Tofetas, esantis netoli Jeruzalės, minimas kaip vieta, kur vyko šios apeigos.
- Jeremijo knyga (Jer 32,35): „Jie pastatė aukštumas Baalui Ben Hinomo slėnyje, kad aukotų savo sūnus ir dukteris Molechui, ko Aš jiems neįsakiau ir kas man niekada neatėjo į galvą.“ Čia Molechas siejamas su Baalu, o aukojimai smerkiami kaip ydingi.
Šie tekstai rodo, kad izraelitų požiūriu Molecho kultas buvo ne tik religinis nukrypimas, bet ir moralinis pasibjaurėjimas, prieštaraujantis Jahvės įstatymams.
Kas iš tikrųjų buvo Molechas?
Molechas, kaip figūra, kelia painiavą. Ne todėl, kad Biblija būtų neaiški, bet todėl, kad jo garbinimo praktika buvo tokia radikali, jog ilgaamžė tradicija ją stengėsi ne analizuoti, o ištrinti.
Ar Molechas buvo konkretus dievas, ar tik tam tikras apeigų tipas? Kai kurie tyrinėtojai mano, kad hebrajiškas žodis molech galėjo kilti ne iš dievo vardo, o iš šaknies mlk (מלך) – „karalius“ – ir tik vėliau tapo asmenvardžiu. Tokiu atveju „aukoti Molechui“ galėjo reikšti aukoti valdovui, karaliui ar dievybei, susietai su valdžia ir ugnimi, o ne konkrečiam dievui.
Tačiau Biblijos kalba yra vienareikšmiška: Molechas laikomas stabmeldystės dievu, o aukojimas – ritualiniu veiksmu prieš Dievą.
Vaikų aukojimas – tikras ar simbolinis?
Senovės Artimuosiuose Rytuose vaikų aukojimas iš tiesų egzistavo. Finikiečių miestuose, ypač Kartaginoje, rasti vadinamieji tophetai – ritualinės aukojimo vietos, kuriose rasta šimtai vaikų urnų su deginimo žymėmis. Tai patvirtina, kad ši praktika buvo reali, o ne metaforinė.
Dalis mokslininkų bando teigti, kad vaikai galėjo mirti natūraliai, o jų kūnai tik būdavo paaukojami po mirties. Tačiau Biblijos griežtumas leidžia manyti, jog Izraelyje kai kurie perėmė būtent deginimo gyvam vaikui praktiką – kitaip toks radikalus pasipiktinimas būtų sunkiai paaiškinamas.
Tofetas – vieta Ge Ben-Hinnom slėnyje – greičiausiai buvo būtent ta apeigų vieta. Todėl ir karalius Jozijas ją „suteršė“, kad ji nebegalėtų būti naudota: tarsi simbolinis šventyklos uždarymas.
Molechas ir Baalas – ar jie tas pats?
Kai kur Biblijoje Molechas ir Baalas atrodo beveik tapatūs: abu siejami su vaikų aukojimu, abu laikomi kanaanitų dievais, ir abu griežtai smerkiami. Jeremijo 32,35 sakoma:
„…pastatė aukštumas Baalui Ben Hinomo slėnyje, kad aukotų savo sūnus ir dukteris Molechui…“
Tai leidžia manyti, kad Molechas galėjo būti viena iš Baalo formų, arba tiesiog pavadinimas konkrečiai apeigai, vykusiai Baalo garbei. Tokia painiava nėra atsitiktinė – senovės religijose dievai dažnai turėjo daugybę vardų ir funkcijų, kurios keitėsi priklausomai nuo regiono, laiko ir net valdovo politikos.
Molechas, Gehenna ir kultūrinė atmintis
Su Molechu siejami aukojimai vyko Ge Ben-Hinnom slėnyje – iš čia ir kilęs vėlesnis terminas Gehenna, kuris tapo dvasinio atmetimo ir bausmės simboliu. Gehenna tapo pragaro archetipu, bet ne dėl teologinės konstrukcijos – dėl istorinės traumos. Tai buvo tikra vieta, kur žmonės nebežinojo, ką reiškia Dievo įstatymas, ir savo vaikų gyvenimus aukojo stabui.
Dėl to Gehenna krikščioniškoje tradicijoje virsta ne tiek liepsnos, kiek sąžinės vaizdiniu. Tai vieta, kur žmogus ne tik kenčia, bet ir atsimena, ką padarė.
Šiuolaikinėje kultūroje Molecho vardas kartais vartojamas simboliškai – kaip valstybės, sistemos ar ideologijos įvaizdis, kuri „reikalauja vaikų“ – t. y. aukoja naująją kartą dėl galingųjų tikslų. Nuo karo iki vartotojiškumo, nuo totalitarizmo iki industrinio žiaurumo – Molechas grįžta, kai žmogus tampa priemone.