Skaitydamas Senąjį Testamentą, kartais užtinki keistą žodį, kuris lyg netyčia įsiterpia tarp genčių vardų ar kovos aprašymų: rephaimai. Jie lyg žmonės, bet lyg ir ne. Kartais vadinami milžinais, kartais – mirusiųjų šešėliais, o kai kur – pragarinės būtybės. Tačiau jų istorija – miglota kaip dykumos miražas.
Kaip versti – Rephaimai ar rafaimai?
Hebrajiškai rašoma רְפָאִים (rephā’īm). Lietuviškai dažniausiai rašoma rephaimai (per „ph“), sekant tarptautine tradicija. Bet kadangi hebrajų „פ“ ištariama kaip f, o ne ph, rafaimai būtų fonetiškai tikslesnė forma. Tačiau kadangi Biblijos vertimuose (pvz., „Jeruzalės Biblijoje“) dažniausiai išlaikoma „ph“, gali naudoti abi formas, priklausomai nuo konteksto (pvz., rephaimai – istorinis terminas, rafaimai – apibendrinantis tautinis/dvasinis pavadinimas).
Kur jie minimi?
Pirmąkart Rephaimai paminimi Pradžios 14,5, kaip viena iš gentinių grupių, nugalėtų karaliaus Kedorlaomero:
„Keturioliktieji metais Kedorlaomeras ir su juo buvę karaliai atėjo ir nugalėjo rephaimus Aštarote-Karnaime…“
Taip pat – Pakartoto įstatymo 2,20:
„Ši teritorija buvo laikoma rephaimų žeme; rephaimai anksčiau joje gyveno – stiprūs ir aukšti kaip anakimai.“
Ir vėl – milžinai. Fiziniai? Tikriausiai. Bet tuo pačiu…
Ar jie tik gentis?
Kai kuriose vietose Rephaimai minimi kaip milžinų rasė, panašiai kaip anakimai, emimai ar zamzumai. Pagal legendą, Ogas iš Bašano – paskutinis iš Rephaimų – turėjo geležinę lovą, kurios ilgis buvo beveik 4 metrai (Įst 3,11). Tai atrodytų lyg gryna antropologija – senovinė tauta, išsiskirianti ūgiu.
Tačiau kiti tekstai duoda visai kitokį toną.
Rephaimai kaip mirusiųjų dvasios
Psalmė 88,11:
„Ar skelbiama Tavo ištikimybė kapuose? Ar Rephaimai girdi Tavo malonę?“
Iz 14,9:
„Šeolas (mirusiųjų pasaulis) sujudėjo, kad sutiktų tave atvykstant. Jis pažadina Rephaimus – visus žemės kunigaikščius…“
Čia rephaimai – nebe milžinai, o šešėliai, mirusiųjų dvasios, klajojančios šeole. Tarsi jie būtų buvusieji, bet vis dar gyvi kitame lygmenyje – sąmoningi, stebintys, kartais net iššaukiami.
Tai kelia klausimą: ar senovės žydų mintyje milžinai virsdavo dvasiomis po mirties? O gal tai buvo dvi to paties reiškinio pusės – materialūs prieš Dievą sukilę padarai, o po mirties – ne nurimę, o klajojantys?
Ryšys su nefilimais?
Kai kurie senieji tekstai – ypač Enocho knyga – užsimena, kad nefilimai, žuvę per tvaną, tapo dvasiniais parazitais, dar vadinamais nešvariosiomis dvasiomis. Jie neturi kūno, bet turi valią, alkaną troškimą maišyti žmonių protus ir geismus.
Talmude bei Midrašuose kartais minima, kad rephaimai – tai nefilimų palikuonių dvasinė versija. Jie klaidžioja pasaulyje, neturi atgailos kelio, ir nebepriklauso nei gyviesiems, nei mirusiesiems.
Žodis rephaim vėlesniuose tekstuose įgauna beveik pragaro sinonimo prasmę. Kai Biblijoje rašoma „mirties šešėlyje“ – tai kartais išverčiama iš hebrajiškos konstrukcijos, kuri susijusi su rephaimų buveine.
„Ten, kur gyvena Rephaimai, negrįžtama.“
Tai jau nebe tauta. Tai stovintys už pasaulio slenksčio, buvę didieji, dabar tylūs liudytojai. Jie galėjo būti karaliai, milžinai, herojai – bet dabar jie sutemose.
Šiuolaikiniai skaitytojai kartais bando sieti Rephaimus su demonologija, pragaru, dvasiniais parazitais. Egzorcizmo tradicijose jie kartais laikomi senosiomis, „nuvarytomis sielomis“, kurios negali išnykti. Kai kas sako, kad Rephaimai – tai baimė būti pamirštam, bet ne išnykusiam.
Rephaimai yra kaip šešėliai Biblijoje – retai matomi, bet vis pasirodantys, kai kalbama apie mirtį, galią ir ribas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jie buvo – stiprūs. Ir yra – tyloje.
Jei nori – galim toliau tyrinėti, kaip Rephaimai susiję su konkrečiomis vietomis (pvz., Rephaimų slėniu Jeruzalėje) arba kaip jų pavadinimas susijęs su gydymu (refa, „gydyti“) – gal tai dvasios, kurios ieško išgydymo?