Biblijoje kartais pasirodo fragmentai, kurie atrodo lyg įkritę iš visai kitos knygos – ne moralinės, ne istorinės, o kosminės. Vienas jų – Pradžios knygos 6 skyriuje, kai prieš pat tvaną įvyksta keistas įvykis:
„Tuo metu žemėje gyveno milžinai (nefilimai), o taip pat ir vėliau, kai Dievo sūnūs pradėjo eiti pas žmonių dukras ir jos jiems gimdė. Tai buvo galingieji, senovės didvyriai, garsūs vyrai.“
(Pr 6,4)
Trumpa, beveik atsitiktinė eilutė – bet ji atvėrė duris šimtams metų mitologinių, teologinių ir net okultinių spekuliacijų. Kas buvo tie „Dievo sūnūs“? Kas – „žmonių dukros“? O svarbiausia – kas tie nefilimai, milžinai, apie kuriuos kalbama lyg tarp kitko?
Nefilim – kas slepiasi po žodžiu?
Hebrajiškai žodis נְפִילִים (nefilim) greičiausiai kilęs iš šaknies נפל (nafal), reiškiančios „kristi“, „nukristi“. Tad nefilimai (kitas lietuviškas variantas – nefilai) – tai ne tiek „milžinai“, kiek kritusieji. Kritę iš kur?
Ankstyvoji žydų interpretacija – ypač tokia kaip Enocho knygoje (1 En 6–11) – aiškina: nefilimai atsirado, kai angelai (vadinami sargais) nusileido iš dangaus, susilaukė vaikų su žmonėmis, ir šie hibridai buvo nepaprasto dydžio ir galios, bet dvasios – iškrypę.
„Ir jie pagimdė sau sūnus – milžinus, kurių ūgis siekė tris tūkstančius uolekčių… ir jie naikino visą žemės gyvybę.“
(1 En 7:2–4)
Tai ne tik genetinis išsigimimas. Tai dvasinė anomalija – angelų ir žmonių kraujo mišinys, grėsmingas Dievo kūrinijos tvarkai. Todėl Dievas siunčia tvaną, kad nuplautų šią hibridinę kartą. Dievas, matydamas, kad žmonių ir nefilimų nedorybė užvaldė pasaulį, nusprendė sunaikinti visą gyvybę žemėje. Jis paskelbė apie artėjantį tvano teismą ir įsakė Nojui pastatyti laivą – arką. Kai prasidėjo didysis tvanas, lietus pylė keturiasdešimt dienų ir naktų, vanduo apsemė visus kalnus. Nefilimai, šie maištingi milžinai ir visi jų palikuonys, žuvo kartu su nuodėminga žmonija. Tik Nojus su savo šeima ir gyvūnai, įkelti į arką, buvo išgelbėti, kad žemėje prasidėtų nauja, Dievo valiai paklusni karta.
Ar jie buvo realūs?
Kai kurie žydų ir krikščionių rašytojai – pvz., Juozapas Flavijus, kai kurie bažnyčios tėvai – tikėjo, kad nefilimai buvo tikri žmonės, galbūt karingos klano grupės, kurių ūgis ir žiaurumas įkvėpė legendas. Kiti manė, kad tai – paveldas iš senesnės semitų mitologijos, kur dievai poruojasi su žmonėmis (panašiai kaip graikų titanai ir pusdieviai).
Tačiau dvasinė interpretacija niekur nedingo. Tiek Enocho knyga, tiek kai kurios Qumrano bendruomenės rašė apie du blogio šaltinius pasaulyje: vienas – žmonių nuodėmė, kitas – nefilimų palikimas, dvasiniai užkratai, likę net po jų fizinės mirties.
Nefilim Naujojo Testamento kontekste
Naujajame Testamente tiesiogiai apie nefilimus nekalbama, bet Petro ir Judo laiškuose minima keista grupė angelų, kurie „neišlaikė savo vietos“ ir „buvo surakinti tamsybėse iki teismo dienos“:
„Angelų, kurie nesilaikė savo pradinės padėties, bet paliko savo buveinę, jis laikė pančiuose…“
(Jud 1,6)
Tai tiesioginis atgarsis iš Enocho knygos. Bažnyčia žinojo apie šias istorijas – jos nebuvo oficialus Raštas, bet jos alsavo tarp eilučių, kaip paslaptingi praeities aidai.
Ar jie dingo?
Kai kurios vėlyvosios judaizmo tradicijos, ypač mistinės, tikėjo, kad nefilimų dvasios niekada neišnyko. Jos tapo šėtoniškomis būtybėmis – demonais, vadinamomis rephaim, šedim ar net lilitu tipo figūromis. Tai bevietės sąmonės, klaidžiojančios pasaulyje, skatinančios smurtą, paleistuvystę ir sumaištį.
O kai kurie šiandieniniai fantastai, okultistai ir net dalis „krikščionių ufologų“ mano, kad nefilimai sugrįš paskutinėmis dienomis, gal net per genetinį eksperimentą, ar kaip transhumanizmo šešėlis – žmogaus ir ne-žmogaus hibridas.
Nefilim primena pavojų, kai žmogus nori tapti daugiau nei žmogumi – be ribų, be Dievo, be sąžinės. Jie simbolizuoja laikus, kai kūnas ir dvasia nesuderinami, kai pažinimas ištrūksta iš moralės.
Ir gal todėl, Pradžios knyga apie juos kalba taip trumpai. Tarsi sakytų:
„Tai buvo. Ir daugiau būti neturi.“