Masoretiniai tekstai – tai standartizuota hebrajiško Senojo Testamento (Tanacho) versija, kurią tarp VI ir X a. po Kr. sudarė ir ištobulino žydų mokslininkai, vadinami masoretais. Šie tekstai yra pagrindinis šaltinis, naudojamas šiuolaikinėse žydų ir krikščionių Biblijose, ir laikomi vienu tiksliausių Senojo Testamento perdavimų. Pavadinimas „masoretinis“ kilęs iš hebrajiško žodžio masorah (מסורה), reiškiančio „tradiciją“, pabrėžiančio kruopštų raštų perdavimo procesą.
Po Antrojo šventyklos sunaikinimo 70 m. po Kr. žydų bendruomenės susidūrė su iššūkiu išsaugoti šventuosius raštus, ypač hebrajišką Bibliją, kuri buvo jų religinio ir kultūrinio tapatumo pagrindas. Tuo metu egzistavo įvairūs hebrajiški rankraščiai, turintys nežymių skirtumų, o Septuaginta (Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą) bei kiti vertimai dar labiau komplikavo tekstų įvairovę. Masoretai, veikiantys daugiausia Tiberiados, Jeruzalės ir Babilono regionuose, ėmėsi sistemingo darbo, kad užtikrintų teksto tikslumą ir vienodumą.
Masoretai buvo ne tik raštininkai, bet ir mokslininkai, kurie sukūrė sudėtingą sistemą, padedančią išsaugoti hebrajiško teksto autentiškumą. Jų darbas apėmė:
- Vokalizacijos sistemą: Hebrajiškas tekstas iki tol buvo užrašomas tik priebalsiais (be balsių), todėl masoretai pridėjo specialius ženklus (niqqud), nurodančius, kaip tarti žodžius. Pavyzdžiui, žodis „ktb“ galėjo būti tariamas kaip katab („jis parašė“) arba koteb („rašantis“), priklausomai nuo konteksto.
- Akcentavimo ženklus: Masoretai įvedė ta‘amim – ženklus, rodančius teksto melodiją ir sintaksę, padedančius teisingai skaityti tekstą sinagogose.
- Marginalines pastabas (masorah): Jie pridėjo komentarus, vadinamus masorah parva (mažoji masora) ir masorah magna (didžioji masora), kuriuose užrašė statistiką apie žodžių skaičių, neįprastas rašybos formas ar galimus teksto variantus, kad būtų išvengta klaidų perrašinėjant.
- Teksto fiksavimą: Masoretai standartizavo tekstą, pasirinkdami vieną autoritetingą variantą iš egzistavusių rankraščių, pašalindami ar pažymėdami skirtumus.
Masoretų darbas nebuvo vienkartinis projektas – jis vystėsi per kelis šimtmečius. Svarbiausios masoretų mokyklos buvo Tiberiadoje (Palestinoje) ir Babilone. Tiberiados mokykla, vadovaujama tokių šeimų kaip ben Ašeriai ir ben Naftaliai, galiausiai tapo dominuojančia. Jų darbą vainikavo vadinamasis Alepo kodeksas (apie 920 m.) ir Leningrado kodeksas (1008 m.), kurie laikomi svarbiausiais masoretiniais rankraščiais.
- Alepo kodeksas: Ilgą laiką laikytas autoritetingiausiu masoretiniu tekstu, tačiau jis buvo pažeistas per 1947 m. pogromą Alepe, Sirijoje. Dalis teksto (ypač Penkiaknygės pradžia) buvo prarasta.
- Leningrado kodeksas: Seniausias išlikęs pilnas masoretinis rankraštis, naudojamas kaip pagrindas šiuolaikiniams Senojo Testamento leidimams, tokiems kaip Biblia Hebraica Stuttgartensia.
Masoretinių tekstų savybės
- Tikslumas: Masoretų sistema užtikrino, kad tekstas būtų perrašomas itin kruopščiai. Pavyzdžiui, raštininkai skaičiuodavo raides ir žodžius kiekvienoje knygoje, kad pastebėtų menkiausias klaidas. Jei rankraštyje būdavo klaida, jis būdavo sunaikinamas arba taisomas.
- Kanoninis pobūdis: Masoretinis tekstas apima 24 Tanacho knygas, suskirstytas į Torą (Penkiaknygę), Pranašus (Nevi’im) ir Raštus (Ketuvim). Skirtingai nei Septuaginta, masoretiniame tekste nėra deuterokanoniškų knygų.
- Skirtumai nuo kitų tekstų: Palyginus su Septuaginta ar Qumrano rankraščiais (Negyvosios jūros ritiniais), masoretiniame tekste kartais pastebimi nedideli variantai – skirtinga žodžių tvarka, papildomi ar praleisti žodžiai. Pavyzdžiui, Psalmių knygoje masoretinis tekstas kartais trumpesnis nei Septuagintos variantas.
Masoretiniai tekstai tapo standartiniu hebrajišku Senojo Testamento šaltiniu tiek žydų, tiek krikščionių tradicijose:
- Žydų tradicija: Masoretinis tekstas yra pagrindinis Toros ritinių ir sinagogos skaitymų šaltinis. Jo vokalizacija ir akcentavimas padeda išlaikyti vienodą teksto tarimą visame pasaulyje.
- Krikščionių tradicija: Protestantų Biblijos (pvz., Karaliaus Jokūbo versija ar šiuolaikiniai vertimai) dažniausiai remiasi masoretiniu tekstu, nors katalikų ir ortodoksų tradicijose Septuaginta išlieka svarbi.
- Moksliniai tyrimai: Masoretiniai tekstai yra pagrindinis Biblijos tekstologijos šaltinis. Qumrano rankraščių atradimas XX a. parodė, kad masoretinis tekstas yra labai artimas kai kuriems I a. pr. Kr. rankraščiams, patvirtindamas masoretų darbo patikimumą.
Masoretiniai tekstai ir kiti šaltiniai
Masoretiniai tekstai nėra vienintelė Senojo Testamento versija. Palyginus su Septuaginta ar Samariečių Penkiaknyge, matyti skirtumų, kurie rodo ankstesnių hebrajiškų rankraščių įvairovę. Pavyzdžiui:
- Septuagintoje Jeremijo knyga yra trumpesnė ir kitaip išdėstyta nei masoretiniame tekste.
- Samariečių Penkiaknygėje yra apie 6000 variantų, dažnai pabrėžiančių Samarijos kalno, o ne Jeruzalės, svarbą.
Nepaisant šių skirtumų, masoretinis tekstas laikomas itin patikimu dėl masoretų įvestos kontrolės sistemos. Qumrano rankraščiai rodo, kad dauguma masoretinio teksto variantų jau egzistavo I a. pr. Kr., o tai liudija ilgą ir kruopštų teksto perdavimo tradiciją.
Masoretiniai tekstai yra neįkainojamas žydų ir krikščionių paveldo lobis, atspindintis šimtmečių darbą, skirtą šventojo teksto išsaugojimui. Masoretų sukurta sistema – vokalizacija, akcentavimas ir marginalinės pastabos – užtikrino, kad hebrajiška Biblija būtų perduodama kuo tiksliau. Šiandien masoretiniai tekstai išlieka pagrindiniu Senojo Testamento šaltiniu, naudojamu tiek religinėje praktikoje, tiek akademiniuose tyrimuose. Jų palikimas liudija žmogaus atsidavimą dieviškajam žodžiui ir jo išsaugojimui per amžius.