Septuaginta (lot. Septuaginta, iš graikų k. reiškia „septyniasdešimt“) – tai Senojo Testamento vertimas iš hebrajų ir aramėjų kalbų į senąją graikų kalbą, atliktas III–II a. pr. Kr. Aleksandrijoje, Egipte. Šis vertimas yra vienas svarbiausių Biblijos tekstų istorijoje, nes jis tapo pirmuoju reikšmingu Senojo Testamento vertimu į kitą kalbą ir turėjo didžiulę įtaką tiek žydų, tiek krikščionių tradicijoms.
Pavadinimas „Septuaginta“ (sutrumpintai žymima LXX) kilęs iš tradicijos, aprašytos vadinamajame Aristėjo laiške (II a. pr. Kr.). Pagal šį dokumentą, kurį daugelis mokslininkų laiko legendiniu, Egipto karalius Ptolemėjas II Filadelfas (valdė 283–246 m. pr. Kr.) paprašė, kad 72 žydų mokslininkai (po šešis iš kiekvienos Izraelio giminės) išverstų Torą (Penkiaknygę) į graikų kalbą, kad ji būtų įtraukta į Aleksandrijos biblioteką. Pasak legendos, šie mokslininkai per 72 dienas atliko vertimą, dirbdami atskirai, tačiau jų vertimai stebuklingai sutapo. Iš čia kilo skaičius „septyniasdešimt“, apvalintas pavadinime.
Nors Aristėjo laiškas greičiausiai yra daugiau simbolinis nei istorinis pasakojimas, jis rodo istorinį kontekstą: Aleksandrijoje gyveno didelė žydų diaspora, kuri vartojo graikų kalbą kasdienėje komunikacijoje ir religinėje praktikoje. Dėl to atsirado poreikis turėti šventuosius raštus graikų kalba, nes daugelis žydų jau nebe taip gerai mokėjo hebrajų kalbą.
Septuaginta iš pradžių apėmė tik Penkiaknygę (Torą), tačiau vėliau, II–I a. pr. Kr., buvo išverstos ir kitos Senojo Testamento knygos, įskaitant Pranašų knygas, Raštus (Ketuvim) ir kai kurias deuterokanoniškas knygas, kurios neįtrauktos į hebrajišką Tanachą, bet yra katalikų ir ortodoksų Biblijos kanone (pvz., Tobijas, Judita, Siracidas). Vertimas buvo atliekamas ne vienu metu, o per kelis šimtmečius, todėl skirtingos knygos pasižymi nevienodu stiliumi ir vertimo tikslumu.
Septuaginta buvo versta iš vadinamųjų ikimasoretinių tekstų – hebrajiškų rankraščių, kurie skyrėsi nuo vėliau standartizuoto masoretinio teksto (apie IX–X a. po Kr.). Dėl šios priežasties Septuagintoje kartais randama variantų, kurie skiriasi nuo masoretinio teksto, pvz., kitoks eilučių išdėstymas ar papildomi fragmentai.
Savybės ir reikšmė
- Kalba ir stilius: Septuaginta parašyta koine graikų kalba – to meto bendrine graikų kalba, kuria buvo kalbama Viduržemio jūros regione. Vertėjai stengėsi išlaikyti hebrajiško teksto dvasią, tačiau kartais pritaikė graikišką terminologiją ar idiomų, kurios padėjo tekstą padaryti suprantamesnį graikiškai kalbančiai auditorijai.
- Įtaka krikščionybei: Septuaginta tapo pagrindiniu Senojo Testamento tekstu ankstyvojoje krikščionybėje. Dauguma Naujojo Testamento citatų iš Senojo Testamento yra paimtos būtent iš Septuagintos, o ne iš hebrajiško teksto. Pavyzdžiui, pranašystė apie „mergelę, kuri pagimdys“ (Iz 7,14) Septuagintoje verčiama kaip parthenos („mergelė“), kas turėjo įtakos krikščioniškam Mesijo supratimui.
- Skirtumai nuo hebrajiško teksto: Septuaginta kartais pateikia ilgesnius ar trumpesnius fragmentus nei masoretinis tekstas. Pavyzdžiui, Jeremijo knygoje Septuagintoje yra apie 1/8 trumpesnis tekstas nei hebrajiškame variante. Šie skirtumai svarbūs tekstologijoje, nes padeda mokslininkams rekonstruoti ankstesnius hebrajiškus tekstus.
- Deuterokanoniškos knygos: Septuagintoje yra knygų, kurios nėra hebrajiškame kanone, bet įtrauktos į katalikų ir ortodoksų Biblijas. Protestantų tradicijoje šios knygos dažnai vadinamos apokrifinėmis ir nėra laikomos kanoninėmis.
Septuagintos reikšmė ir palikimas
Septuaginta yra kultūrinis tiltas tarp žydų ir helenistinio pasaulio. Ji padėjo žydų tikėjimui plisti graikiškai kalbančiose bendruomenėse ir tapo pagrindu krikščionių šventraščiams. Be to, Septuaginta yra vertingas šaltinis Biblijos tekstų tyrinėtojams, nes ji rodo ankstesnius hebrajiškus variantus, kurie kartais skiriasi nuo vėlesnio masoretinio teksto.
Septuaginta naudojama įvairiose krikščionių tradicijose, ypač ortodoksų bažnyčioje, kur ji laikoma autoritetingu Senojo Testamento tekstu. Mokslininkai, tirdami Qumrano rankraščius (Negyvosios jūros ritinius), pastebėjo, kad kai kurie ten rasti hebrajiški tekstai yra arčiau Septuagintos nei masoretinio teksto, o tai patvirtina jos svarbą rekonstruojant Senojo Testamento istoriją.
Septuaginta – tai Senojo Testamento vertimas, istorinis bei teologinis paminklas, atspindintis žydų ir graikų kultūrų sąveiką. Jos reikšmė slypi ne tik teksto išsaugojime, bet ir jos įtakoje krikščionybės formavimuisi bei Biblijos tyrinėjimams. Kaip vienas seniausių ir plačiausiai naudotų šventųjų raštų vertimų, Septuaginta išlieka gyvybingu tyrimų ir dvasinių apmąstymų objektu.