„Šviesa šviečia tamsoje, bet tamsa jos nesuprato“ (Jn 1,5) – šie Jono Evangelijos žodžiai tarsi apibūdina pačios Hildegardos iš Bingeno (1098–1179) gyvenimą. Benediktinų vienuolė, mistikė, kompozitorė ir viduramžių mokslininkė, ji buvo viena iš nepaprasčiausių savo laikmečio asmenybių. Jos veikalas „Scivias“ („Pažink kelius“) – tai ne tik teologinis traktatas, bet ir regėjimų, simbolių bei pranašiškų įžvalgų knyga, kuri sudaužė viduramžių ribas.
„Scivias“: Dangiškos vizijos, užrašytos žemėje
Hildegarda savo regėjimus pradėjo matyti dar būdama maža, bet ilgai tylėjo. Tik 42 metų sulaukusi ji gavo Dievo liepimą:
„Užrašyk, ką matai ir girdi“ („Scivias“, Prologas).
Kas yra „Scivias“?
- Tai 26 vizijos, aprašytos trimis dalimis:
- Kūrėjo ir kūrinio santykis (Dievas, žmogus, angelai).
- Žmogaus gelbėjimas (nuopuolis, Kristus, Bažnyčia).
- Šventumo istorija (nuo pasaulio sukūrimo iki Paskutinio teismo).
- Kiekviena vizija pateikiama kaip simbolių ugnis: kalnai, liepsnojantys veidai, gyvybės medis, spalvoti liejosi su garsais ir kvapais.
Garsiausios citatos iš „Scivias“:
- „Žmogus yra pilnatvė, apimanti dangų ir žemę“ (I.2 vizija) – Hildegarda matė žmogų kaip visatos mikrokosmą.
- „Siela yra kaip gaivus vėjas, o kūnas – kaip žalia lapija“ (II.3) – ji pabrėžė dvasios ir materijos harmoniją.
- „Meilė yra sparnuota, ji skrenda tiesiai į Dievo širdį“ (III.5) – ši eilė vėliau įkvėpė jos garsiąją chorinę muziką.
Hildegardos žinia šiandienai
Jos tekstai – ne tik religinė patirtis, bet ir ekologinio sąmoningumo pradininkystė:
- Gamta kaip šventybė: „Kiekvienas medis, upė, gyvūnas turi savo šventumą“ („Physica“).
- Moterų dvasinė galia: Hildegarda – viena pirmųjų moterų, kuri viešai rašė teologiją, nors tuo metu tai buvo „vyrų darbas“.
- Muzika kaip malda: Jos kompozicijos (kaip „O viridissima virga“) skamba ir šiandien – ji tikėjo, kad garsas gydo sielą.
Kodėl „Scivias“ aktualus ir dabar?
Hildegarda ne tik pranašavo apie Bažnyčios krizę (pvz., korupciją), bet ir parodė, kad tikrasis pažinimas ateina ne iš knygų, o iš vidinės šviesos:
„Žinios be širdies – tai tuščias garsas. Tik tas, kuris myli, iš tiesų mato“ („Scivias“, III.12).
Jos knyga – kvietimas pažinti kelius ne protu, bet džiaugsmu. Kaip ji rašė:
„Laimingas tas, kuris klauso šios šviesos – jis niekada neklups tamsoje“.
Hildegardos Bingenietės knyga „Scivias“ („Pažink kelius“) susideda iš 26 vizijų, suskirstytų į tris pagrindines dalis:
Pirma dalis – Kūrėjo ir kūrinio santykis
- Dievas, šviesos davėjas, ir žmonija – Dievas regimas kaip amžinoji Šviesa, iš kurios kyla visa kūrinija.
- Žmogaus nuopuolis – Adomo ir Ievos nuodėmė atskiria žmogų nuo dieviškosios harmonijos.
- Dievas, kosmosas ir žmonija – pasaulis apimamas kosminės tvarkos, kurioje žmogus turi ypatingą vietą.
- Žmoniškumas ir meilė – meilė apibrėžiama kaip dvasinė jėga, sujungianti žmogų su Dievu.
- Sinagoga – vaizduojama dvasinio regėjimo institucija, kuri neatpažino Kristaus, bet tebėra Dievo plane.
- Angelų chorai – kiekvienas angelų choras turi savo funkciją dangaus hierarchijoje.
Antra dalis – Žmogaus išgelbėjimas
- Atpirkėjas – Kristus kaip šviesos nešėjas į žemę, išgelbėjantis per meilę ir auką.
- Švenčiausioji Trejybė – Dievas kaip vienybė trijuose asmenyse, įtraukiantis žmogų į savo gyvenimą.
- Bažnyčia kaip tikinčiųjų motina – Krikštas – Bažnyčia vaizduojama kaip dvasinė gimdytoja per Krikštą.
- Patepimas dorybėmis – Sutvirtinimas – sutvirtinimo sakramentas vaizduojamas kaip sielos stiprinimas kovai.
- Bažnyčios hierarchija – kunigystė ir dvasinė valdžia kaip Dievo įrankiai.
- Kristaus ir Bažnyčios auka; slėpinio tąsa dalyvaujant aukoje – Eucharistija kaip Kristaus aukos tęsinys.
- Žmonijos kova su blogiu; Gundytojas – blogis gundymo pavidalu, bet žmogui paliekama pasirinkimo laisvė.
Trečia dalis – Šventumo istorija
- Visagalis; Užgesusios žvaigždės – Dievo visagalybė prieš nuodėmės ir sielos tamsos pavojų.
- Pastatas – tikinčiųjų bendruomenė vaizduojama kaip dvasinis statinys.
- Pasiruošimo bokštas; Dieviškosios dorybės pasiruošimo bokšte – siela ruošiasi amžinybei ugdydama dorybes.
- Dievo žodžio stulpas; Žinojimas apie Dievą – Dievo žodis kaip šviesa, vedanti į pažinimą.
- Dievo uolumas – dieviška ugnis, kuri dega žmogaus viduje ir skatina atgailą.
- Triguba siena – simbolizuoja apsaugą nuo blogio: tikėjimas, viltis ir meilė.
- Trejybės stulpas – Trejybė kaip dieviška parama visai kūrinijai.
- Atpirkėjo žmoniškumo stulpas – Kristaus žmogiškumas – tai tiltas tarp Dievo ir žmogaus.
- Bažnyčios bokštas – Bažnyčia kaip šviesos bokštas pasauliui.
- Žmogaus Sūnus – paskutiniojo teismo vaizdinys: Jėzus kaip teisėjas ir gelbėtojas.
- Laikų pabaiga – pasaulio pabaiga regima kaip perėjimas į naują pradžią.
- Didžiojo apreiškimo diena; Naujas dangus ir nauja žemė – viskas atnaujinama, Dievo pažadas įvykdomas.
- Šventųjų šlovinimas – išgelbėtųjų garbė ir amžinas buvimas Dievo artume.