Religinis badavimas – tai sąmoningas susilaikymas nuo maisto ar gėrimų, atliekamas ne dėl sveikatos ar išorinio spaudimo, bet kaip dvasinė praktika. Jis žinomas beveik visose religijose: krikščionybėje, judaizme, islame, budizme, induizme. Tai vienas iš seniausių būdų, kaip žmogus bando peržengti kasdienybės ribas ir pasinerti į Dievo artumą. Nors formos skiriasi, esmė viena – kūno apribojimas tam, kad atsivertų siela.
Krikščioniškoje tradicijoje badavimas dažnai minimas kaip atgailos, apvalymo, susikaupimo ženklas. Jėzus pats pasninkavo 40 dienų dykumoje. Apaštalai ir pirmieji krikščionys taip pat praktikavo badavimą prieš priimdami svarbius sprendimus ar melsdamiesi. Viduramžių vienuoliai naudojo badavimą kaip būdą pažaboti kūniškus geismus ir išlikti dvasinėje budrumoje.
Religinis badavimas turi keletą dimensijų: pirmiausia tai yra savęs išsižadėjimas, kuris padeda žmogui atpažinti, kiek daug jo gyvenime užima kūniški įpročiai. Atsisakius net paprasčiausio maisto, žmogus ima labiau pasikliauti malda, atidžiau klausyti savo širdies. Badavimas padeda išeiti iš rutinos, nuolankiai grįžti į būtį kaip priklausomą nuo Dievo.
Kita badavimo pusė – solidarumas su vargšais. Daugelyje religinių bendruomenių badavimo metu tikintieji aukoja maisto ar pinigų stokojantiems. Taip šis veiksmas tampa ne tik asmenine, bet ir socialine malda – kūno alkis tampa artimo meilės forma.
Taip pat negalima pamiršti simbolinės reikšmės. Badavimas kalba apie troškimą – ne tik valgyti, bet būti pripildytam kažko daugiau. Kai kuriais atvejais, ypač mistinėje teologijoje, badavimas tampa meilės Dievui išraiška: tai alkis ne duonos, bet žodžio, ne vandens, bet gyvojo šaltinio.
Ši praktika niekada neturėtų būti suvokiama kaip bausmė kūnui ar kankinystė. Ji nėra savęs alinimas, o labiau išlaisvinimas. Religinis badavimas moko, kad mažiau – gali reikšti daugiau. Tylus ir sąmoningas alkis tampa dvasiniu kanalų išvalymu, per kurį žmogus labiau išgirsta ne tik Dievą, bet ir savo paties sielą.