Vienuolinis klusnumas nėra paprastas paklusimas nurodymams – tai gilaus tikėjimo ir pasitikėjimo kelias, kuriuo žmogus laisvai pasirenka sekti Jėzumi, klusniu Tėvo valiai iki mirties ant kryžiaus. Kristus savo gyvenimu parodė, kad paklusnumas nėra nelaisvė, o priešingai – tai laisvė mylėti be savanaudiškumo, gyventi ne sau, o tam, kuris duoda gyvenimą.
Kai vienuolis duoda klusnumo įžadą, jis nesako: „aš atsisakau savo valios, nes nesugebu spręsti“ – jis sako: „aš pasitikiu Dievu tiek, kad leidžiuosi Jo vedamas per žmones, bendruomenę, vyresniuosius“. Tai reiškia, kad Dievas veikia ne tik per širdies įkvėpimą, bet ir per kitų žodžius, per bendrą pašaukimo kelią. Klusnumas išlaisvina nuo savininkiškumo, nuo noro viską kontroliuoti, nuo egoizmo. Jis moko klausytis.
Jėzus nebuvo verčiamas paklusti – Jis laisvai pasirinko vykdyti Tėvo valią, net kai ji vedė į kančią. Ir būtent todėl Jo klusnumas turi galią mus išganyti:
„Nors jis buvo Sūnus, klusnumo išmoko iš savo kančios.“ (Žyd 5,8)
Vienuolis, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, kasdien sako: „Tėve, tebūnie Tavo, o ne mano valia“. Ir būtent per šį nuolatinį „taip“ gimsta gyvenimas, kuris yra dovanotas, o ne laikomas savo nuosavybe. Klusnumas tampa dvasinės laisvės mokykla – tai ne vergiška tyla, o sąmoningas atsidavimas Dievo planui.
Taip vienuolinis klusnumas tampa laisvės paslaptimi: žmogus, kuris nebesiremia vien savo sprendimais, pradeda gyventi iš meilės, ne iš kontrolės. Tai yra tikroji laisvė – ne daryti, ką noriu, bet norėti to, ką Dievas nori per mane.